Avelės vilnoj pasislėpę metai

Trečia diena plaukia įsisupus į baltą chalatą ir lygiai tiek pat laiko galvoje sukasi šis įrašas, o gal net dar ilgiau. Antrą dieną po baltu chalatu slepiasi jauki rožinė pižama su širdelėmis nuklotomis kelnėmis ir rožėmis nusėta palaidine su Eifelio bokštu – išsirinkau kalėdinių dovanų. Pirmą dieną – šiandien – jaučiu, kad galva šviesesnė; ne todėl, kad Naujųjų sutikimas būtų buvęs griausmingas. Gal todėl, kad jaučiuosi pasirengusi peržvelgti praėjusius metus ir pagaliau kaupiasi jėgos kibti į šių metų gyvenimą. Dega žvakelės, pamažėle vakarui veriasi dangus, fone skamba klasikinis rokas, o aš noriu rašyti.

Naujųjų Metų išvakarėse iš brangiausiojo gavau pastebėjimą, kad aš niekuo nesidžiaugiu. Iš pradžių įsižeidžiau, kad apie mane taip galvoja man toks artimas žmogus, bet vėliau, vis daugiau apie tai galvodama, supratau, kad tai tiesa. Nors puikiai išmokau negyventi praeitimi ir ten nepraleidžiu daug akimirkų, tačiau tai turi ir tamsiąją medalio pusę – negalvodama apie praeitį, nepermąstydama savo pasiekimų ir nuverstų kalnų (darbas su savanoriais, savas kampelis, kelionės – tik keli didesni pavyzdžiai), neturiu progos pajusti džiaugsmo. Viskas lieka užrakinta tuomet, kai kažkas nuostabaus įvyko ir gal dar kelias savaites po to, kai džiaugsmas šviežias, šiltas, ką tik iš širdies išplaukęs. O tuomet prasideda kasdienybė su tuo pačiu pasiekimu, o gal ir kitais, bet džiaugsmas susilieja su kasdieniu atsikėlimu ryte, tuo pačiu puodeliu arbatos ir ilga darbo ar trumpa savaitgalio diena. Nebeišskiriu šio jausmo spalvų, formų ar kvapų. Viskas pasidaro vienoda, nes neieškau skirtumų. Ne visuomet ieškau ir kasdienybės grožio, kurį, teoriškai žinau, reikėtų pastebėti ir už jį padėkoti. Daug gražaus gyvenimo teorijos žinau, begalę jos perskaičiau ir išgirdau, bet dar vargstu su jos įgyvendinimu!

Ponia Vienoda niekada nebuvo man draugė. Žinau, kad gyventi vienoje vietoje man geriausia metus, kol dar visi mano jutimai stipriausi: spalvos atrodo ryškiausios, garsai, kvapai ir skoniai žadina vaizduotę ir įdarbina naujas, niekad nenaudotas smegenų jungtis, nepažįstami žmonės visuomet daugiau šypsosi, o niekuomet nematyti vaizdai ir dar neišvaikščiotos gatvės natūraliai žadina smalsumą ir stebina kiekviename žingsnyje. Ne taip svarbu tuomet, kokį darbą dirbi, tik kad nebūtų 14 valandų per dieną, kad tik liktų laiko pasidžiaugti viskuo, kas nauja. Ilgiuosi to – ir tai turbūt didžiausias mano džiaugsmo graužikas. Gyventi vienerius metus vienoje vietoje ir tuomet susikrauti lagaminus bei iškeliauti į kitą kraštą gera, tačiau tai pykstasi su kita mano sielos dalimi, reikalaujančia truputį stabilumo. Be to, kiekvieną kartą nužengus ant svetimos žemės, žmonės nori (ar nenori – o tai kur kas prasčiau) tave pažinti, kad galėtų pasitikėti, tai užima laiko, o tuo metu viską turi pradėti iš naujo. Nežinau, ar šiuo metu norėčiau sugrįžti prie nuogo nulio ir vėl ieškoti prasmės. Juk kai šiek tiek pasilypėji, atviresni ir platesni horizontai matyti.

Žinau ir pažįstu ir daugiau savo džiaugsmo graužikų. Galvoju, kad dabar pats laikas su jais susidraugauti ir pakeisti jų mitybą. Gal galėčiau jiems kaip nors atiduoti sukrimsti tai, kas man ramybės neduoda? Oi, tai galėtų pasidžiaugti stipriomis emocijomis ir pokyčiais! Visais praėjusiais metais kinkos reguliariai drebėjo dėl darbo, kiekvieną kartą su sumišusiais jausmais perpildyta galva laukiau kontrakto, užtikrinančio dar kelis mėnesius. Metų gale lyg ir tapau nuolatine darbuotoja, o po savaitės, prieš pat atostogas, sužinojau, kad ponia Reorganizacija meta mane ir mano kolegę į vieną puodą dėl darbo kovoti. Turbūt nė nereikia sakyti, kad pasijutau išduota. Pyktį ir neskanią neviltį keitė baimės ir liūdesio jausmai, kaitinantis šauksmas nepasiduoti. Su kolege dirbome nuo pat pradžių, kai tik įžengiau į savanorių koordinatorės pareigas prieš kiek daugiau nei metus, puikiai sutariame ir bendradarbiaujame iki šiol. Iš jos daug ko išmokau ir patirtį pritaikiau savo darbe, išfiltravusi tai, kas man tinka ir patinka. Per vieną dieną tapome taikiniais, o aš per vieną mėnesį ir nusilpau. Emociškai ir fiziškai gruodis mane iš tiesų suslėgė.

Bandžiau iš darbo pabėgti. Buvau pakviesta ir nuėjau į kelis interviu už organizacijos, kurioje dirbu, ribų. Planas A nepavyko. Gavau darbą savo organizacijoje, kur nuo balandžio pirmos dirbsiu savanorių koordinatore visu etatu per du susiliejusius miestus. Iš šono žiūrint, žinau ir pasakysiu, viskas atrodo puiku: stabilios pajamos bent jau kuriam laikui (iki kitos reorganizacijos?), darbas, apie kurį svajojau (?), galimybė be daugybės emocinių kryžkelių išsimokėti už savo kampelį, netgi pasiimti atostogų ir pakeliauti. Dar kelis kartus tai parašysiu ir tikriausiai pati tuo patikėsiu! Kuo nesidžiaugti, paklausite? Tiesa ta, kad mano vidinės motyvacijos pinigai nesutepa (turiu omeny sutepimą, kad geriau veiktų), taigi lieka išoriniai motyvatoriai, kuriuos turiu susikurti, tuo pačiu metu nepažeisdama savo vertybių harmonijos. Svajonių darbas, tikiu, egzistuoja, bet tai nėra tik pareigų pavadinimas. Taip, labai norėjau dirbti su savanoriais ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ši galimybė man buvo suteikta. Tiesa ta, kad darbo aprašyme daug dalykų nepaminėta... Mano kampelis puikus ir mėgaujuosi savo tingiomis atostogomis būtent jame! Na, o atostogų sunkiu darbu nusipelnau visuomet ir išvažiavimas kažkur kitur, aplinkos pakeitimas – tik į naudą! Tik nežinau, kas man labiau patinka: nusikalti darbe ir smegenų prakaitu užsidirbti svarą kitą, kurie išleidžiami sąlyginai trumpų atostogų metu, ar dirbti mažiau ir mėgautis daugiau be reikiamybės visąlaik pabėgti...

Realybė aušta ir vėsus žiemos vėjelis tik pučia pro ausis senas naujienas: šie metai ant mano pečių užkraus kur kas daugiau atsakomybės ir darbo, už kurį, žinia, niekas nemokės milijonais daugiau. Juk ir reorganizacijos vyksta dėl to, kad reikia sutaupyti pinigų, ir kad vienas žmogus atliktų kelių žmonių darbą. Pusantro etato sukoncentruoto į vieną dar nebūtų didžiausias skausmas, jeigu pats darbas suktųsi apie tą savanorystę, kaip aš ją suprantu. Deja, darbas valstybinėje įstaigoje išmoko apeiti kai kurias uolose iškaltas taisykles, tačiau ne visas. Laisvė prasideda ir baigiasi darbuotojo galvoje. Norėtum išgelbėti pasaulį, bet darai tai, ką gali, o valstybė daro tai, ko reikia jai. Kartais šie norai ne visiškai sutampa ir atsiranda trintis. Būtent šią trintį bandau ištirpdyti pakeisdama savo mąstymą, bandydama sugalvoti elgesio ir darbo modelius, kurie atneštų daugiausia naudos individams (dėl kurių teoriškai ir dirbu) ir valstybė liktų patenkinta. Ir anksčiau jų vis naujų ieškojau, tai – niekad nesibaigiantis darbas, nes visuomet, kasdien, jei ne porą kartų per dieną, bus pokyčių! Turiu būti visuomet pasiruošus!

Kai galvoju apie savo darbą, visuomet pasvarstau, kur tie žmonės, kurie verčia kalnus, keičia pasaulį, gelbėja žmones? Noriu prie jų priartėti, noriu paliesti tuos lyderius, su jais išvien dirbti, iš jų mokytis ir juos sekti. Tuos, kurie turi kuo pasidalinti ir išmintingai tai daro. Man dar reikia, kad kas parodytų tikrą kelią, kurį tik mintyse piešiu. Žinau, kad jis egzistuoja. Vien ta mintis turbūt mane ir laiko darbe: nugyventi šiandieną, įgauti patirties ir panaudoti ją ateityje. Kad nereikėtų prie nuogo nulio glaustis. Štai ir mano planas. Puotaukit, džiaugsmo graužikai! Nepasiduosiu.

Šį įrašą planavau pradėti praėjusių metų pasiekimais ir džiaugsmais, bet ant minčių kilimo nuskriejau į kitą pusę... Jau kurį laiką visur skaitau, kad sustiprinti laimės jausmui (ar kad jį pajustume) reikia kasdien padėkoti už vieną, tris, penkis... įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus, jausmus, ką tik nori, tik reikia tai pavadinti, apibūdinti; geriausia tai daryti juos užrašant. Pernai tai išbandžiau – išsilaikiau porą mėnesių. Tiesa, nerašiau kasdien, bet vis tiek graži patirtis. Šiemet galvoju, kad visai norėčiau vėl tų gražių dalykų kasdienoje paieškoti ir juos šiame dienoraštyje užrašyti. Nedaviau ir neduodu jokių naujametinių pažadų nei sau, nei kitiems, bet būtų visai smagu!

Vis slystu nuo praeitų metų... Bet norėčiau prisiminti, paminėti ir padėkoti už tai, kad gražūs jie vis dėlto buvo. Facebook‘as priminė apie keliones: kaip dviračiu apmynėme saulėtą Madridą ir futbolo rungtynes ten stebėjome, du kartus lankiausi Lietuvoje (žvarbią žiemą ir malonią vasarą), Airijoje sesę lankėme, Italijoje mėgavausi rudeniu ir aplankiau drauges, Sieną, vietinės reikšmės kelionės aplinkui (Londonas, Braitonas, Meidstonas, Bexhill ir kt.), pasivaikščiojimai Hastings‘e... Nors ir suvarpyti nežinomybės, amžinų pokyčių, nerezonuojančių vertybių, išdavystės ir kitų neskanių jausmų, sėkmingai praėjo darbo metai. Beprotiškai daug išmokau ir išmokiau (kaip gera galų gale turėti ir daryti kažką savo, kad ir kokia saviapgaule kartais tai kvepėtų!), sutikau malonių žmonių, tarp jų – puikių šviesių savanorių, pati paaugau, supratau, kokia stipri esu ir galiu būti. Iki pat lapkričio nuoširdžiai prižiūrėjau savo versliuką, o metų gale jį labai savanoriškai pardaviau kitam užsidegusiam ir idėjų pilnam žmogeliui auginti ir mylėti. Asmeninis gyvenimas irgi be didesnių audrų jaukiai plūduriavo visus metus. Jokių priešų, nė minties apie tokius. Nedaug draugų, gal reikėtų kelių daugiau aplinkui. Sveika ir laiminga šeima. Atrodo, išskyrus tuos vidinius demonus ir džiaugsmo graužikus, niekas saulės netemdė, bent jau kiek atsimenu šiandien, jau ant kito kranto sėdėdama ir žvelgdama į praėjusius metus.

Kaip jau minėjau anksčiau, jokių naujametinių pažadų niekur nepasėjau, į buteliukus prikaišiojusi po obelim neužkasiau ir apskritai jokių norų sąrašų nekūriau. Kai kuriems, girdėjau, jie padeda tvirtai siekti užsibrėžtų tikslų. Kai kurie (tikriausiai dauguma) šiuos pažadus sau ir kitiems sulaužo dar sausį, o kaip skaudu ir sunku (ir galbūt net gėdinga!) ką nors išduoti... Kad savęs nekankinčiau už nepasiektus tikslus nr. 29, 85 ir 92, nusprendžiau svajoti, mąstyti ir siekti, bet ne naujametinių burbulų, o kasdienybės tobulėjimo ir džiaugsmo. Tikiuosi pradėti savanoriauti su jaunimu, kuriam reikia pagalbos ieškant darbo, išsilaikyti motorolerio testą ir pradėti judėti po miestą ant dviejų ratų, įgavus šiek tiek daugiau laisvės dažniau apsilankyti baseine ir sporto salėje. Norėčiau skaityti daugiau knygų, toliau sėkmingai tobulėti darbe ir užmesti akį į skelbimus, ar kur kitur nesipildo svajonės (seni įpročiai!). Taip pat galvoju apie jodinėjimą, tai reikėtų pamėginti ir pažiūrėti, ar tinka man kaip reguliarus užsiėmimas. Siekti harmoningos kasdienybės, kuri nenusibostų – mano nuoširdžiausias noras. Jam pasiekti prireiks daug minties galios ir sumanumo, kurių ieškosiu kasdienybės grožyje ir rašytiniuose šaltiniuose. Kas kartu?

Šiandien dėkoju už tai, kad pabandžiau ir sužinojau, kad vaitspiritas valo netikrą vašką – nuvaliau stiklines vaškides be jokio vargo! Vėliau išbandysime mūsų naują lėtaeigę sulčiaspaudę – esu dėkinga už šį jaukų jaudulį, nes bus įdomu ir sveika ja naudotis! Labiausiai džiaugiuosi, kad šis įrašas apskritai gimė ir pasirodė šiame puslapyje – rašyti užtrunka, tačiau dabar jaučiuosi labai gerai ir kur kas lengvesnė širdis ir galva! Esu dėkinga už naujas simbolines ir tikras pradžias!

Visiems tebeskaitantiems šį įrašą linkiu, kad nesustotų širdis, kai ne visi jūsų naujametiniai pažadai sau ir kitiems išvys dienos šviesą. Linkiu savęs už tai neplakti ir nenusvirti į priešingą pusę: „jeigu jau nepavyko, tai ir toliau nesirūpinsiu.“ Rūpinkitės, mylėkite save. Prižiūrėkite savo kūną ir maitinkite savo sielą. Ženkite per gyvenimą mažais žingsneliais sekdami savo ar kitų dideles idėjas: kartais dviratis jau būna išrastas ir lengviau dirbti su grupele bendraminčių, negu vienam kovoti su pasauliu. Supraskite, kokie unikalūs esate ir nebijokite to pabrėžti užuot susilieję su pilka minia. Būkite tolerantiški ir draugiški, dalinkitės savo gyvenimo istorija ir išmintimi su kitais bei nuolatos ją gilinkite. Plačiai atsimerkite, įdėmiai klausykitės ir mokykitės naujų dalykų. Mažiau skųskitės ir paleiskite į orą daugiau teigiamų minčių balionų. Daugiau šypsokitės ir apsikabinkite, mylėkite vieni kitus. Tegul neapleidžia jūsų paprastos svajonės, o po nepavykusių planų A ir B joms pasiekti, telaukia jūsų visa abėcėlė. Laimingų Naujųjų Visiems!

P.S. Kad realybė pernelyg saldi nepasirodytų, sulčiaspaudė pasirodė... neveikianti. Pirmi išbandymai ir suraukta nosis po gražios dienos!