Lietinga pirmadienio popietė. Tokia, kokią anglišką stereotipiškai
įsivaizduojate, bet tokia, kokios jau kurį laiką per saulėtas nuostabiai
spalvingas rudens dienas, prasidedančias traškančiais gaiviais rytmečiais,
seniai nemačiau. Sėdžiu svetainėj prie stalo, apsivilkusi savo mėgstamiausią
ilgo savaitgalio rūbą – kalėdinio briedžiuko „onesie“ (suaugusiųjų šliaužtinukai) – ir šalia savo
geriausią rudens draugą – šildytuvą – pasistačiusi. Mąstau.
Niekaip negaliu liautis galvoti apie nežinomybę. Gali pasirodyti keista,
kodėl galvoju apie tai, kas tikrai neaišku, neapibrėžta, neturi nei formos, nei
spalvos, nei kvapo... Tiesa ta, kad ponia Nežinomybė tiesiog seka kiekvieną
mano žingsnį, šnopuoja man į ausį ir neleidžia man savęs pamiršti. Gali būti,
kad vakar skaitytas straipsnis apie tai, kaip prisijaukinti nežinomybę,
susidraugauti su ja ir patogiai jaustis jos draugijoje, tiesiog įsliūkino į
mano smegenų labirintus, praleido ten naktį ir šiandien per visus lietus ir
lauke kitą karavaną šlapiai ruošiančius darbininkus, vilkinčius ryškias
geltonas liemenes, išsiskleidė lyg pirma pavasarinė gėlė.
Nežinomybę mėgstu labiau negu žinomybę, tačiau dar negaliu drąsiai
pasakyti, kad ponios Nežinomybės draugijoje jaučiuosi jaukiai ir patogiai. Jau senokai
supratau, kad tokio dalyko kaip „žinomybė“ apskritai nėra ir būti negali:
žmonės, kurie puikiai „žino“, ką veiks užaugę, rytoj ir po penkerių bei
penkiolikos metų, save tik apgaudinėja tvarkingais kvadratėliais išdėliotu
gyvenimu. Tie, kurie neabejotinai „žino“ visus įmanomus fizikos ir chemijos
dėsnius, pasaulio įvairumus, geografinius iškilimus ir nusileidimus,
psichologinius ir filosofinius žmogaus išvinguriavimus, visų kalbų visas
taisykles ir apskritai nėra to, ko „nežino“, irgi smarkiai save apgaudinėja ir
netgi pradeda liūdnai kapanotis šiuolaikinėje kasdienybėje, kur kiekviena
akimirka gali būti lemtinga ir nuo Žemės paviršiaus ir senovėje išmargintų
raštų nušluoti gausybę atgyvenusių dėsnių. Kai kurie, žinoma, gali likti
gyvuoti, kol Saulė nustos liepsnoti, bet „puikiai žinoti“ yra labai pavojinga
ne tik sau pačiam, bet ir kitiems.
Vakar sukako treji mano gyvenimo Anglijoje metai. Turbūt nereikia nė
sakyti, kad kai 2011-ų metų spalio penktą dieną sėdau į lėktuvą, žinojau labai
nedaug. Juo labiau, kad tai, ką maniau žinanti, ne iškart sužibėjo mano
angliškoje padangėje. Neplanavau, kiek laiko čia praleisiu, kokius žmones sutiksiu,
kiek darbų pakeisiu, kur galų gale atsirasiu (o ir kur tas „galų galas“?),
nušliaušiu, nuriedėsiu, nuskriesiu. Pati pradžia ir buvo pati jaukiausia, nes
nežinomybė nekankino, ji buvo mano draugė ir palydovė, leidžianti išbandyti ir
pažinti viską, kas aplink egzistavo. Viskas buvo nauja ir mudvi susikibusios
rankomis, pasišokčiodamos keliavome vaivorykštės spalvų pažinimo keliu, aplinką
į plaučius traukdamos lyg naują svaiginantį, niekur kitur nejaustą kvapą (toks
jis ir buvo – jūros).
Kažkur pakeliui į šiuos trejus angliškus metus, mano ir ponios Nežinomybės
keliai išsiskyrė. Nujaučiu, kad tai įvyko nelabai seniai, ir kad aš buvau šio
išsiskyrimo priežastis. Atsirado priežasčių ir spaudimo „žinoti“, ką veiksiu
rytoj, kitą savaitę ir po penkerių metų (bijau rašyti vėliau, nes šitai dar
niekam neparūpo, tai ir negalvoju per daug!). Ne tik todėl, kad į dienoraštį
reikia susirašyti visus susitikimus ir planus bent jau ateinančiam pusmečiui
(kai kurie tiesiog suplanuoti), bet ir dėl finansinio įsipareigojimo bei
subrendusių asmeninių ryšių. Gal darbas ir namai nėra pačios geriausios ponios
Nežinomybės draugės ir aš nelabai moku jų suburti į vieną harmoningą ratą?
Galvoje skamba vakar perskaityta mintis, kuri iš esmės teigė, kad jeigu
susidraugauji su nežinomybe ir su ja jautiesi patogiai, tavo gyvenime atsiveria
neribotos galimybės (angl. “When you become comfortable with uncertainty,
infinite possibilities open up in your life.” ~Eckhart Tolle). Ir kitoks
supratimas. Labai norėčiau vėl surasti bendrų interesų su ponia Nežinomybe, nes
žinomybe aš netikiu, o laikytis įsikabinus nežinomo ir kaboti virš bedugnės
kažkaip nesaugiai atrodo. Jau ir taip galva svaigsta.
Aš nežinau, kas bus rytoj, bet noriu šį puodelį arbatos jaukiai su savo
ponia Nežinomybe išgurkšnoti ir pasišnekučiuoti tarp mūsų, mergaičių. Gal mudvi rasime atsakymus į mus kankinančius klausimus, o gal tiesiog atkursime tą darnų tarpusavio ryšį, kurio man dažnai labiau nei saulės ir oro reikia.
Jeigu tu žinai, kas bus rytoj, tai aš tave sveikinu puikiai save apgavus ir
susikūrus saugią ateitį. O jeigu pripažįsti, kad nežinai, kas bus rytoj, tai aš
tave sveikinu netgi labiau, nes esi išmintinga(s).
Gražios popietės visiems!
P.S. Jeigu ir jūs norite truputį pasiblaškyti su nežinomybe, straipsnelį
anglų kalba galite rasti čia: http://tinybuddha.com/blog/uncertainty-isnt-bad-embrace/
