Jau trečią gegužę sutinku ant pietinės Anglijos pakrantės. Šį savaitgalį čia - pavasario šventė, kurią irgi trečią kartą švenčiu. Laikas pašėlęs!.. Prieš keletą dienų prisiminiau, kad čia jau gyvenu pustrečių metų! Išblėsęs kasdienybės suvokimas kaskart apie tai primena, bet jūra užliūliuoja, kalvos užsupa, o artėjančios vasaros spalvos vėl pasidaro ryškesnės...
Bent pusantrų iš šių pustrečių metų galvojau, kur mano vieta, kur galėčiau kelti sparnus, ką turėčiau veikti, kad užsipildytų mano siela. Kaip matyti, niekur nepabėgau, o ir prioritetai truputį pasikeitė, kaip chameleonui teko prisitaikyti prie aplinkos ir gyvenimo būdo. Dabar, kai žengiu link gyvenimo dviese visiškai atskirame lizdelyje ir žinau, kad viskas vėl šiek tiek keisis, pasidaro ir baisoka, ir džiugu: permainos mane išjudina.
Ne vien dėl išsijudinimo per dvejus su puse metų pakeičiau kelis darbus. Ne dėl to, kad ant pietinės Anglijos kranto būtų taip blogai, norėjau pradingti ar surasti jaukesnį ir šiltesnį kampelį (na, klimatu šiltesnio tai tikrai neatsisakyčiau!) Žmogus visuomet nori kuo geriau, ar ne? Įdomūs sutvėrimai esame... Šiandien naršiau Delfi ir paskaitinėjau kai kurių emigrantų istorijas... Vienos šviesesnės, teigiamos ir spinduliuojančios laime, kitos tamsesnės, ne tokios linksmos. Prisiminiau savo pirmuosius metus Anglijoje...
Viena iš mano pažįstamų merginų ant Facebook'o sienos neseniai buvo užsidėjusi paveiksliuką, kuriame buvo parašyta įdomi mintis: "Tave apibrėžia du dalykai: kantrybė, kai neturi nieko, ir požiūris, kai turi viską" (angl. "Two things define you. Your patience when you have nothing, and your attitude when you have everything") Susimąsčiau. Juk tai gryna tiesa, auksą į ją iškeisti galima! Prisiminiau, kaip atvykusi turėjau labai mažai, bet kantrybės lobynai atrodė neišsenkantys. Tam įtakos, ko gero, turėjo ir mano vidinis nusiteikimas ir suvokimas, kad aš visai neemigravau priverstinėmis sąlygomis, o išvykau iš savo gimtosios šalies su tikslu pažinti kitą šalį, tęsti savo keliones, praturtinti savo anglų kalbos žinias, sutikti naujų žmonių, pasimokyti iš jų, galbūt netgi sugalvoti, ką noriu daryti su savo gyvenimu! Pamenu, kad laisvo laiko turėjau daugiau negu reikėjo, tačiau jį naudojau kiek įmanoma pigiau, nes pajamos buvo minimalios. Vėliau darbo ir pinigų daugėjo, laiko mažėjo, pasidarė sunkiau kvėpuoti, nes pradėjo keistis tikslai, o ir brangaus gyvenimo švaistyti nesinorėjo... Pailsėjusi vieną kitą mėnesį supratau, kad nieko nebus, iš kažko gyventi reikia, o tam reikia darbo. Taip pirmą kartą gyvenime buvau oficialiai įdarbinta, gavau pirmąjį tikrą algalapį! Šiuo metu dirbu antrame oficialiame darbe ir tuo džiaugiuosi, bet... Nuolat turiu kontroliuoti savo požiūrį. Tos kantrybės, kai neturėjau nieko, nebeprireikia, dabar turiu mokytis mėgautis ir priimti viską, ką turiu, o turiu tikrai daug: stogą virš galvos, maisto šaldytuve, rūbų spintoje, galimybę keliauti per atostogas, susiskambinti su šeima, netgi dirbti mėgstamą darbą!!! Bet visiškai suprantu, kas norėta pasakyti antrąja posakio dalimi, nes kartais iš tiesų atrodo, kad juo daugiau turi, juo sunkiau pasidaro kvėpuoti.
Tą pačią savaitę ant to paties Facebook'o sienos tiesiai prieš mano akis iššoko "Psychology Today" ("Psichologija šiandien") straipsnis, kuris klausė, kaip balais įvertinčiau savo gyvenimą. Atsiverčiau, atlikau užduotį, kurios rezultatai visai nenustebino, tiesiog supratau, kad visai neblogai gyvenu! Straipsnio autorius labai nuoširdžiai pasidalino savo įžvalgomis ir mane tai maloniai nuteikė, nes paprastai "Psychology Today" straipsniai labai suplūkti, moksliniai, sunkūs ir netgi nuobodūs. Taigi Marty (minėto straipsnio autorius) siūlo gyvenimą padalinti į keturias sudedamąsias dalis: sveikatą, darbą, santykius su žmonėmis ir kūrybinę pusę, hobius ir pan. Tada prašoma padalinti 100 balų visoms šioms dalims, daugiau balų skiriant toms, kurios asmeniui svarbiausios, pavyzdžiui, pats Marty skyrė 35 balus sveikatai, 35 - darbui, 10 - santykiams su žmonėmis (taip pat ir artimaisiais) ir 20 - kūrybinei pusei, aktyviems pomėgiams. Kai 100 balų jau padalinti į keturias dalis, prašoma į kiekvieną sudedamąją dalį pažvelgti atskirai. Jeigu sveikatai buvo skirti 35 balai, klausiama, kiek iš tų 35 balų jau turime esamomis sąlygomis! Jeigu esame sveiki fiziškai ir nesiskundžiame psichine sveikata, džiaugiamės ir esame visiškai laimingi su natūraliai pakimbančiais mažais debesėliais, žinoma, 35 balus ir turėsime. Jeigu kažko trūksta, turėsime jų mažiau, bet greičiausiai suprasime, ko trūksta, ir natūraliai bandysime kažką pakeisti!
Aš asmeniškai įvertinau sveikatos svarbą savo gyvenime 35 balais, darbo - 25, asmeninių santykių ir santykių su žmonėmis - 20 ir kūrybinės gyslelės pulsavimą - 20 balų. Kai suskaičiavau, kiek balų iš viso jau turiu, gavau 79. Visai neblogai, sakyčiau! Po kelis balus nukrapščiau nuo sveikatos ir darbo, nes jie labai geri, bet toli gražu ne tobuli. Stipriai apgenėjau kūrybinę pusę, nes paskutiniu metu nejaučiu, kad daug kūrybinių galių išleisčiau pasivaikščioti gryname ore. Tikiuosi, kad gyvenimas namelyje ant ratų šiek tiek pakeis mano kasdienybę ir sudėlios kai kuriuos pomėgius į vietas: viliuosi, kad sporto ir spa klube praleisiu daugiau laiko ir tikriausiai kur nors savanoriausiu, jeigu rasiu mielą veiklą ir įdomių žmonių. Na, o santykiai su žmonėmis irgi buvo truputį nuskriausti, nes, nors ir turiu labai brangų žmogų šalia, visa mano šeima gyvena Lietuvoje, o mokslų metais bei po jų užmegztos draugystės išsibarsčiusios po visą pasaulį... Kai kurių dalykų negaliu sukontroliuoti. Matau vieną išeitį - užmegzti naujų draugysčių, bet, pasirodo, kai esi suaugęs žmogus, tai nebėra taip lengva... Darbe - nebe taip kaip moksluose - visi turi skirtingas užduotis, įvairius gyvenimus, savo šeimas, todėl nebūsi tikras, kad sutaps interesai ar pomėgiai. Norėjau eiti šokti, bet neatrodo, kad anglų jaunimas tuo domėtųsi - vien tik vyresnio amžiaus žmonės kuria šokių būrelius... Taip ir blaškausi tarp pasirinkimų ir norų, aistrų ir realybės.
Visišku aplaidumu savęs kaltinti irgi negaliu. Kiekvieną rytą, nesvarbu, koks oras, pusvalandį einu į darbą per nuostabų parką, kuriame šiuo metu žydi spalvingos kvapnios gėlės ir kurtinančiai čiulba paukščiai - juos net per ausines girdžiu! Daugumą rytų klausausi itališkos garso knygos "Ana Karenina", kad nepamirščiau šios nuostabios kalbos. Neseniai baigiau skaityti knygą lietuvių kalba, paskui kibau į anglų, o šiandien pradėjau "Širdį" originalo kalba (italų - Edmondo de Amicis). Tai juk taip nuostabu! Iš vienos pusės liūdna, kad negaliu būti Italijoje (jos ilgiuosi...) ir kalbėti gyva italų kalba, bet iš kitos pusės galiu rinktis jos nepamiršti ir darau, ką galiu ir ką mėgstu, kam lengviau randu laiko, užuot vertusi save sėdėti prie sausų vadovėlių, kuriuos, žinau, irgi reikėtų peržvelgti... Noriu mėgautis tuo, ką darau, ir kad tai teiktų malonumo bei naudos.
"Širdį" pirmą kartą skaičiau mokykloje, tikriausiai septintoje ar aštuntoje klasėje. Atsimenu, tuomet buvau sužavėta knygos pagrindinio herojaus jautrumu, gerumu, pačia istorija, kuri gražiai atsiliepė mano pačios širdyje. Tuomet neatkreipiau dėmesio, kad knygos veiksmas vyksta Turine ir kad ji buvo išversta iš italų kalbos (gyvenimiška ironija, ar ne?) Tik šiandien iš smalsumo patikrinau ir tai sužinojau, ir pasidarė dar maloniau skaityti. Vaikystės atodūsiai į niekam nežinomą, nenujaučiamą ateitį.
Neslėpsiu - norėtųsi sėsti į traukinį ar lėktuvą, kad ir dabar, ir vėl metelius praleisti kur nors, kur nieko nepažįstu, kur viskas nauja, įdomu, jaudina ir neprimena nieko, kas vyko vakar! Tai ta mano pusė, kuri negali nusėdėti vienoj vietoj, iškyla į paviršių ir nutildo kitą - ramesnę, kuriai nėra taip jau ir nemalonu praleisti daugiau laiko vienoje vietoje, pažinti žmones, užmegzti ryšius, įsivelti į įdomiai sudėliotą rutiną (kurią aš pati galiu sukurti)... Mano viduje plaukioja dvi žuvelės. Blogiausia, kad jos į skirtingas puses veržiasi! Džiaugiuosi, kad bent jau žinau šį faktą apie save. Nedžiugina tai, kad kartais nebežinau, su kuria žuvele plaukti tolyn...
Šio sezono sprendimas priimtas ir mano namelis ant ratų (truputį netikslu jį taip vadinti, nes ratų jis vėliau nebeturi, tai - karavanas) laukia cementinio pagrindo ir greitai bus pastatytas į savo vietą. Tada išdažysim sienas, suvešim daiktus ir gyvensim. Paprasta, ar ne?
