Nepalas, II dalis

 (Pirmą dalį galite skaityti čia)

Antrą žygio dieną viešbutuką palikome po aštuntos ryto ir kitą sustojimo tašką – Ghorepani – pasiekėme tik apie šeštą vakaro. Žinoma, keliose vietose sustojome puodelio citrinos ir imbiero arbatos ar kakavos, pasistiprinome pietumis, taigi kelios valandos buvo skirtos reguliariam poilsiui. O ilsėtis tikrai buvo ko: visą mielą dieną tūkstančiais iš akmenų padarytų laiptelių kopėme į viršų... Vietomis ėmė siutas, tyliai keikiausi, kitomis – norėjosi pasiduoti, ypač paskutinėmis valandomis. Širdis daužėsi lyg pašėlusi, kvėpavimas irgi kito, ir šiaip fiziškai sunki diena buvo. Jau gidui žadant „dar kelias minutes“ netikėtai pamačiau lietuvišką užrašą ant vieno iš viešbutukų-kavinukių-kioskų, kuris kvietė „Sveiki atvykę“. Matyt, koks užklydėlis lietuvaitis pasidalijo savo mintimi su šeimininku ir baltai užpaišė tokios smulkios pasaulio kalbos pasisveikinimą. O gal koks pašėlęs smalsus nepalietis taip sugalvojo atvykėlius prisivilioti. Tikroji istorija lieka paslaptimi.

Vienus iš nuostabiausių prisiminimų palieka žygyje sutikti žmonės: tokie tikri, paprasti, kartais dulkėti, nesiprausę, kartais tiesiog natūralūs, gamtos vaikai, kokius mus sukūrė būti. Nei makiažas, nei kvepalai, nei naujausios mados žygyje į kalnus niekam nerūpi. Visi žygiuoja vienu keliu ar viena atkarpa ir visi – bendrakeleiviai. Užkalbinsi – draugai. Jau pirmą dieną vos pradėję žygiuoti susitikome anglės ir ispano porą. Mano draugas ryšėjo „Liverpool“ šalį ir mergina jį užkalbino paklausti, ar iš Liverpulio būsime, mat ji iš ten kilusi. Pasišnekučiavome, pasijuokėme, paskui vis kartais susitikdavome kely ir antrą žygio naktį nakvojome tame pačiame viešbutyje, kaip ir dauguma kitų žygeivių.

Žmonės, kurie keliauja, turi tiek daug įdomių istorijų papasakoti, ar jie keliautų kartą per metus, ar retai kada grįžtų namo. Skirtingi gyvenimo būdai, finansinės padėtys, darbai, kuriuos dirbame, šalys, kuriose gyvename ar iš kurių esame kilę... Žmonės, pasidalinę savo istorija, įkvepia kitus, parodo pavyzdį, kad viena ar kita įmanoma, priverčia svajoti ir siekti savo tikslų ar juos susikurti. Žmonės, panirę į savo rutinas, pamiršta, kokį puikų gyvenimą iš kitų žmonių svajonių gyvena, todėl jiems tos istorijos ir pats pasidalinimas lyg švelnus alkūnės bakstelėjimas, primenantis džiaugtis ir mėgautis.

Antrą žygio vakarą pasiekėme apie 2800 metrų aukštį ir čia turėjome likti nakvoti, nes Poon kalva, kuri yra aukščiausias šio žygio taškas, nėra apgyvendinta. Buvo labai šalta, garantuotai žemiau nulio, nes viešbučio takas buvo išklotas ledu ir sniego dėmės žvilgėjo aplinkui. Labai drąsiai nusimaudžiau po vidutinės temperatūros dušu lauko temperatūros vonios kambariuose ir džiaugiausi mums Sophie duotais rūbais: šiltais, lengvais. Be jų būtų buvę tikrai šalta.

Truputį pailsėję po varginančio lipimo laiptais, nusprendėme kambarį palikti nakčiai ir išsirengėme į viešbučio kavinukę, kurioje degė didžiulis katilas ir prie jo būrėsi bandantys sušilti svečiai. Sulaukę vakarienės prie jų prisijungėme ir mes. Staiga girdime porelę, besišnekučiuojančia britų anglų kalba, ir suklūstame. Užklausiame, iš kur, o jie ir sako: „Mes iš Pietinio kranto, Beksilio (ang. We are from the South coast, Bexhill)“. Mes tada imame juoktis ir sakom: „Rimtai??“ Taigi Beksilis – už penkių mylių nuo mūsų, vienas iš artimiausių miestų. Kokia tikimybė, kad viename iš viešbučių prie pat Poon kalvos, Nepale, sutiksi kaimyną? Tikriausiai mažesnė nei laimėti loterijoje!

Vėsus vakaras prabėgo šildantis prie katilo, žaidžiant kortomis, geriant arbatą, šnekučiuojantis. Visiškai jokio nerimo, švari galva, tyros emocijos. Tie laipteliai gerai jas pakratė... Pailsėjus netgi pamiršau dienos vargus, tik žinojau, kad rytojus prasidės anksti ir dar „keliais“ laipteliais. Bet apie tai galvoti nebuvo jėgų. Taip ir atsigulėme anksti, nes pusę šešių ryto gidas žadėjo belsti į duris ir mus pažadinti.

Trečią žygio dieną ėjome pasitikti saulės ant Poon kalvos. „Tik“ apie 400 metrų laipteliais į viršų visiškoj tamsos, šviečiant žibintuvėliams – ir tu jau ten! Maloniai vėsu, nes kojos, kūnas dirba, šildo iš vidaus, o temperatūra iš lauko vėsina. Pagaliau viršūnė!!! Nedrąsiai švinta. Tamsiai mėlyna šviesėja, pirmi saulės spinduliai apšviečia kelias kalnų viršūnes. Didinga. Beprotiškai gražu. Gera. Viena skaniausių kavų pasauly iš skarda apkalto kiosko. Daug nuotraukų. Nemažai žmonių, bet visiems užtenka vietos ir vaizdų. Nepakartojama.

Pasigrožėję Annapurna kalnų virtine ir išgėrę karštus gėrimus, sparčiai vėstančius delnuose, ilgai neužsibūname – reikia nusileisti į viešbutį, susidėti daiktus, papusryčiauti ir vėl žygiuoti visą dieną. Pirma kelionės dalis nežadėjo nieko gero – vis į viršų ir į viršų. Jaučiau, viskas, daugiau nebegaliu. Prisėdau ir pravirkau. Nuovargis. Prakeikti laipteliai – kiek dar jų?! Nuostabūs vaizdai aplinkui – giedras dangus, apdovanojantis puikiu matomumu. Taip gera ir taip vargina. Eiti negalima sėdėti.

Po to, kai pasiekėme kalvos viršų, įžengėme į Nepalo džiungles. „Džiunglės“ skamba labai įspūdingai ir turbūt pieščiau Tarzano miškus, jei reikėtų jas pavaizduoti, tačiau nepastebėjau nieko labai ypatingo. Žinoma, ir metų laikas dar tik žadėjo pavasarį, gnaibėsi su žiema. Medžiai, mažai saulės, kelios beždžionėlės, susėdusios ant šakos, laukiniai šunys, ieškantys dosniausių turistų. Gyvenimas verda. Ir labai skaniai kvepia kai kurie krūmai, jų žiedai. Labai, labai skaniai kvepia.

Vos tik pradėjus leistis, buvo aišku, kad sniegas ne visur nutirpęs ir bus smagu. Gal pusvalandžio ruožas geresnėmis sąlygomis arba tinkamai paruošus batus (uždėjus specialius spyglius ar grandines) virto kelių valandų kova su šlapiu ledu ir sniegu ant laiptų, vedančių žemyn. Labai džiaugiausi, kad mūsų gidas žinojo, ką daro, mus vedė, ir kaip ir mėgavausi adrenalinu. Žinoma, nelabai malonu atsidurti prie krašto, kur kristum keliolika metrų, bet įdomiau negu tik lipti ir lipti į viršų!!!

Laimingai ir purvinais užpakaliais pasiekę slidaus ir pavojingo ruožo pabaigą, išgėrėme arbatos, sušilome ir tęsėme kelionę į Tadapani – mūsų trečios nakties sustojimo tašką. Jau lipdama žemyn nuo Poon kalvos, pastebėjau, kad mano dešinys kelis nelabai mėgsta keliauti apačion. Vėliau šis kelis tik dar labiau ėmė skaudėti ir teko pagalvoti apie žygio pabaigą kiek anksčiau. Gidas man liepė žiūrėti ir sakė, kad galim nuspręsti, ką daryti, rytojaus rytą. Nusileidę nuo vienos kalvos pradėjome kopti į kitą – tuomet kilo visi gyvenimo prasmės klausimai, garsios dejonės ir svajonės apie tiltą tarp kalvų... Kelyje susitikome dvi australes studentes, su kuriomis irgi kartais pasišnekučiuodavome.

Pagaliau pasiekę Tadapani susitikome kaimynus iš Beksilio, susipažinome su pora vaikinukų iš Šveicarijos, besidžiaugiančių atostogomis, po Aziją keliaujančia pora iš Prancūzijos, ir buvome apsupti bei dainavome nepaliečių dainą (labai jau sudėtingą!) su vietiniais. Vėl susėdę apie katilą, gerdami arbatą, dalindamiesi istorijomis, šnekučiuodamiesi. Ramus Himalajų rojus.

Nuvargę, susisukę į miegmaišius ir kvėpuodami vėsiu ir tyru Himalajų oru, užmigome, kad pasitiktume ketvirtą ir paskutinį žygio rytą, kuris nebebuvo toks giedras, bet pamatėme sniegu nuklotus kalnus, kuriuos vakar paslėpė vakaro debesys. Po pusryčių iškeliavome tarp aštuntos ir devintos ryto ir šiandien žygiavome apačion. Kas po kopimo į viršų turėjo būti atgaiva, su nelaimingu kelio sąnariu tapo kita kančia. Buvo aišku, kad penkta žygio diena neišauš, tačiau iki artimiausios autobusų stotelės dar buvo likusios geros 4-5 valandos. Lėtai, neskubėdami, žengėme žemyn. Mano draugas bedainuodamas prisišaukė šunį, kuris mus lydėjo visą likusį laiką. Žinoma, krekeriai, kuriais jį pavaišinom, ir vėliau sotūs vietinės duonos pietūs su tuo neturėjo nieko bendra! Pavadinom jį Sausainiu (ang. Biscuit).

Apie tris valandas keliavome link įstabiojo Ghondruk rajono, kuriame papietavome ir vis dar negalėjome atsigrožėti tolumoje šviečiančiais kalnais, geltonais laukais, vietinių nameliais, spalvingai papuoštais asiliukais... Po pietų dar žingsniavome apie porą valandų tai žemyn, tai lygiu keliu, tai vėl truputį į viršų. Apie pusę dviejų vos spėjome į vietinį autobusą, važiuojantį į Pokharą.

Vos pajudėję iš vietos, pradėjome juoktis. Kelionė vietiniu azijietišku kalnų autobusu yra išties įspūdinga – patariu pamėginti! Siauri duobėti keliukai, plieninis senukas autobusiukas su įvairiais keistais papuošimais ir krentančiomis sėdynėmis tikrai paliks įspūdį. Pati kelionė ir pasišokinėjimai iki lubų sukratys pačius didžiausius pietus, o prasilenkiantys autobusai nepaliks jokios kitos išeities, kaip tik galvoti: „Jie žino, ką daro“. Net kai vienas ratas nebeliečia kelio, o iš šono – apačioje tyvuliuojanti dar siaurutė atrodanti upė.

Sėkmingai įveikę pirmą kelio dalį patarkuotais užpakaliais sustojome kiek civilizuotesnėje stotelėje. Čia net ir autobusų išvykimo grafikas kabėjo, mat iš kito žygio sugrįžtantys turistai būtent čia jį ir baigia bei autobusu ar džipu keliauja į Pokharą. Čia susitikome ir kelis australus, su kuriais bandėme susišnekėti jau pajudėjusiame pilname autobuse. Tai, kas iš pradžių atrodė pilnas, vėliau tik pilnėjo ir pilnėjo, kol galiausiai sėdėjome ir stovėjome susigrūdę, kiek įmanoma. Juokas kiek vėliau net nebeėmė, nes ši kelionė truko 3-4 valandas, bet bent jau pagerėjo keliai išvažiavus iš kalnų zonos, nebe taip kratė važiuojant. Kaip viskas baigiasi, taip ir šis autobusas galiausiai parkeliavo į mums reikiamą tašką, iš kurio gido surastu taksi grįžome į mūsų viešbutį Pokharoje viena diena anksčiau nei planuota. Atsisveikinę ir palinkėję vieni kitiems sėkmės, išsiskyrėme su savo gidu, kurio vardo taip niekada ir neprisiminėme.

Pokhara – antras pagal dydį Nepalo miestas ir turbūt vienas mėgstamiausių turistų, nes turi ežerą, daug restoranų aplink tą ežerą, galima pailsėti ir šiaip daug ką nuveikti tiek valtyje, tiek ant dviračio, tiek ir pėsčiomis. Be to, iš karto matyti, kad kur kas labiau orientuota į turistus ir turizmo plėtrą: švariau ir tyliau nei Katmandu, begalė visokiausio lygio viešbučių, mokamų paslaugų, masažų, tvarkingesni ir brangesni restoranai ir pan.

Po vakarienės artimiausiame restorane griuvome į lovą ir kitam rytui nestatėme jokio žadintuvo! Po kelių nakvynių miegmaišiuose jaukus ir minkštas viešbučio čiužinys buvo tikra palaima!

Gerai išsimiegoję lengvai susiplanavome dieną Pokharoje, kurią pradėjome valandos pasiplaukiojimu ežere. Oras pasitaikė puikus, švietė saulė, buvo ganėtinai šilta. Vanduo ramino. Tolumoje matėsi kalnai. Pietums radome pigų restoraniuką už kampo. Skamba neįtikėtinai, bet vos už kelių metrų nuo pagrindinės gatvės prie ežero, vienoje iš nepopuliarių skersinių gatvių slėpėsi puiki vieta ir... bent tris kartus mažesnės kainos... O maistas geras. Gal pati kavinė ir ne tokia nuostabi ir išlaikyta, bet maistas labai panašus. Dar ne kartą ten valgėme.

Kiek vėliau išsinuomojome dviračius ir važiavome pasivažinėti palei ežerą. Bekeliaudami duobėtais keliukais, susitikome australus iš Sidnėjaus, su kuriais keliavome iš kalnų į Pokharą! Per mažas tas miestas. Kur tik eini – ten matyti veidai, jeigu jau sykį pamatei žygyje, tai ir Pokharoje sutiksi. Ir australėms iš Melburno mojavom, ir šveicarus gatvėje susitikom.

Vakarinė Pokhara – dar kitokia: gyvesnė, turtingesnė, prašmatnesnė. Šiuo paros metu ji labiausiai skiriasi nuo Katmandu. Man asmeniškai šis kontrastas pasirodė skaudus, nes nelabai tikėtina, kad pinigai iš Pokharos keliautų į gretimus miestus ar po visą šalį. Tai reiškia, kad miestas auga ir vystosi, tačiau tai – tik viena Nepalo dalelė. Nesinori, kad atsirastų „turtingieji“ ir „vargšai“, nes Nepale – tikriausiai vienoje iš nedaugelio šalių – iki šiol didelio matomo skirtumo tarp jų nebuvo.

Po futbolo rungtynių per televizorių ir puodelio karštos kakavos, įvairiaspalvėmis švieselėmis nušviestomis gatvėmis grįžome į viešbutį. Po nakties laukė dar viena – ir paskutinė – graži diena Pokharoje.

Kitą rytą kėlėmės truputį anksčiau, kad spėtume išpildyti dienos planus. Vėl sėdome į valtį, tik šį kartą, kad persikeltume į kitą krantą, kur vėl laipteliais lipome į viršų pažiūrėti vienos iš pagrindinių Pokharos šventyklų – Stupos. Oras vėl pasitaikė puikus, šilta, nedrąsiai saulėta. Pasiekėme Stupą, pasiklausėme nuostabios tylos, pasigrožėjome šventykla ir jos statulomis, išgėrėme arbatos netoliese esančioje kavinukėje su nemokamu vaizdu į miestą, kalnus ir ežerą... ir kita kalvos puse nusileidome į kitą miesto galą pažiūrėti istorinio urvo ir garsiojo krioklio, į tą urvą krintančio. Po šių įspūdžių pasigavome taksi, kuris mus nuvežė į muziejų... uždarytą antradieniais. Žinoma, buvo kaip tik antradienis!!! Tai grįžom prie ežero, susiradom mielą vegetarišką kavinukę (vėlgi, kiek giliau nuo pagrindinės gatvės, taigi gerokai pigiau!!), kurioje radome ir šokoladinių „momo“ (virtinukų) su riešutais ir sėklytėmis visokiomis. Visai nieko buvo!

Kiek vėliau pasivaikščiojome po miestą, nusprendžiau nusipirkti suknelę, kad turėčiau dar vieną mielą prisiminimą (kuprinę jau buvau nusipirkusi praėjusią dieną!!), tai ėjome į pigesnį galą, kur mažiau turistų. Vakarienei susitarėme susitikti su australais iš Sidnėjaus ir jų draugu iš Kanados, tai apie šeštą su jais ir susitikome ir vėliau ėjome į išbandytą turkų restoraną. Dar vienas neįkainojamas tarptautinis vakaras su nepakartojamomis gyvenimo istorijomis ir jo vingiais, kelionėmis, įspūdžiais ir nuotykiais. Koks gyvenimas vis dėlto yra gražus!

Prisijuokę ir maloniai praleidę mūsų paskutinį vakarą Pokharoje, atsisveikinome su vakarienės bičiuliais ir palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Australų pora keliavo link Europos, kur apie gegužę žadėjo apsigyventi Jungtinėje Karalystėje keleriems metams. Kanadietis – Pietų Korėjoje mokęs studentus anglų kalbos, šiuo metu leidžia uždirbtus pinigus keliaudamas. Aplankė Aziją, žadėjo grįžti į Kanadą aplankyti artimųjų ir nuspręsti, kur traukti toliau. Dirbti grįžti nenori. Kas norėtų!!! O mes kitą rytą turėjome autobusu važiuoti į Katmandu praleisti paskutinių mūsų nepakartojamų atostogų dienų.

Nors mūsų kelionė iš Pokharos į Katmandu buvo pusiau poniška – viename iš turistinių autobusų, bet truko tiek ilgai, kad mano smegenėlės ir skrandis visiškai išsijungė. Sergu vadinama jūros liga, tai kartais keliaudama autobusu ar automobiliu turiu išgerti tabletę, bet šiai 7,5 val. trukusiai labai vingiuotai kelionei vienos tabletės nepakako. Grįžus į Sophie ir Richard‘o namus sukosi galva, griuvau į lovą ir bandžiau miegoti. Skrandis atsisakė ir taip menko turinio, gurkšnojau arbatą, gulinėjausi, kol galiausiai užmigau visai nakčiai.

Kitą rytą jaučiausi truputį geriau. Galva dar nelabai suprato, kas darosi, bet kėliausi iš lovos ir ėjau laukan, kad greičiau pasitaisyčiau ir smegenėlėms įrodyčiau, kad nėra ko bijoti! Mūsų priešpaskutinė diena Nepale prasidėjo vizitu į „Svajonių Sodus“, kurie įsikūrę vidury pašėlusio miesto. Jei negirdėtum pypsinčių mašinų ir motorolerių, net pamirštum, kad esi Katmandu. Sodai gražūs, tik vasaris – ne pats geriausias metas ten eiti, nes dar mažai kas žydi. Bet ramu, gera, galima ten atsipūsti ir pasislėpti, jei pavargsti nuo vietinių prekeivių ir gatvės triukšmo. Pietauti čia nepatariu, nes dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties maistas ir gėrimai čia palyginti nepaprastai brangūs – lyg kokiuose rūmuose kad būtum!

Vėliau turistų rajone Thamel ieškojau sau gražios skaros, mano draugas ieškojo biliardo stalo pažaisti, tai vaikštinėjome aplinkui visko ieškodami. Kai atsibodo į tas pačias spalvas žiūrėti ir niekaip negalėjau nieko išsirinkti, pasisamdėme „tuk-tuk‘ą“ – dviratį-kariečiukę, minamą vietinio gyventojo. Jis labai norėjo mus nuvežti, bet nesuprato, ko mes norim, tai vis sustodavo kitų paklausti, kur tas biliardo klubas... Galų gale paleidom mes tą vairuotoją ir klubą radome už kampo. Gal geriau nebūtume radę, nes labai jau nemaloni vieta pasirodė: vieni vietiniai vyrai ir viena moteris prižiūrėtoja, nešvarūs stalai, degtinė vietoj vandens parduodama ir pan. Mano draugas sužaidė vieną žaidimą ir palikome tą prirūkytą kambarį kitiems.

Po pietų iš Danijos grįžo Richard‘as ir vyrai vakare žaidė pokerį, o mudvi su Sophie pažiūrėjom televizorių.

Paskutinė diena Nepale prasidėjo labai ramiu ir lėtu rytmečiu, nebebuvo kur skubėti, reikėjo pradėti kaupti jėgas kelionei namo. Kiek vėliau ėjome pietų su Richard‘u ir jo draugu vokiečiu. Pavalgę grįžome namo, atsipalaidavome, laukėme grįžtančios iš darbo Sophie. Vakare su jais ir dar viena angle drauge ėjome į prancūzų restoraną, brangiausią ir kažkodėl geriausią mieste, tik aš savo salotomis su kąsneliu tiršto (?) ožkos sūrio nebuvau labai sužavėta! Desertas buvo skanus, tai atpirko!

Naktis. Rytas. Atsisveikinimai ir padėkos. Taksi. Oro uostas. Pora skrydžių, traukinys, autobusas, taksi ir šalti namai! Nors keliauti atgal truputį lengviau, nes gali iš karto kristi į lovą ir pagauti vietinį laiką ryte, buvau labai pikta, kai grįžome į lietų, šaltį ir dar šeštą vakaro, kai Katmandu buvo beveik šešiom valandom vėliau! Visą savaitę bandžiau prisitaikyti prie pakitusios laiko zonos, bet į lovą vis tiek ėjau anksčiau. Kažkiek džiaugiausi, nes ankstus vakaras lovoje reiškė daugiau miego, bet keistą jausmą tie laiko pokyčiai kelia!

Kelionė į Nepalą, be abejonės, buvo viena iš turiningiausių ir įspūdingiausių mano gyvenime. Dvi tirštos savaitės, įmerktos į visiškai kitokią kultūrą, persmelktos kitokių garsų ir kvapų, kalbos ir žmonių. Tiek daug visko pamatyta ir įamžinta tiek prisiminimuose, tiek nuotraukose. Tiek daug apmąstymų, žinių, įkvėpimo ir aptrupėjusių svajonių, grįžtančių spalvotais aitvarais. Galbūt tai – dar vienas mano gyvenimo vingis, ką gali žinoti.

Kasdieniai lobiai nr. 4

Šįryt dieną pradėjau didžiule skalbinių krūva ir karštu lygintuvu. Kad ir kaip kraupiai kai kuriems iš jūsų tai skambėtų, džiaugiausi ramybe ir laiku, kurį galėjau skirti lėtam lyginimui ir karščiausiems šių ir praėjusių dienų topams klausyti. Ne kiekvienas gali pasigirti laisvu pirmadieniu, o dar tokiu pavasarišku: su už atviro lango čirpiančiais paukšteliais ir gaiviu švariu oru, vos pastebimais gūseliais įplasnojančiu vidun.

Šią savaitę esu dėkinga už daugybę gražių akimirkų ir begalę šiltų sveikinimų gimtadienio proga. Nors pati gimimo diena man nėra pati linksmiausia šventė ir nelabai bemoku jos švęsti, bet, kai vidinė audra praeina, atminty lieka mielų žmonių linkėjimai ir aplanko jausmas, kad štai išgyvenau dar 365 turiningas dienas!

Minėtas turiningas gyvenimas ir yra man pačiai geriausia dovana. Kuo daugiau veikiu, tuo labiau jaučiu, kad galiu dar daugiau. Kuo daugiau žmonių širdžių paliečiu, tuo lengviau mano pačios širdžiai plakti. Tai ir stengiuosi. Ir dėkoju.

Taip pat norėčiau padėkoti už tai, kad

• dirbu su tikrais žmonėmis, be kaukių: jie nemiega tobulo nakties miego, augina mažus vaikučius, stiebiasi ir kovoja už save, vaikus, kitus ir gyvenimą, atiduoda daugiau savęs nei galima įsivaizduoti, ir nori dar daugiau atiduoti. Praeitą savaitę vaikščiojau po parduotuves klausdama, ar kas nors galėtų padovanoti savanoriams kokių smulkmenėlių, nes kitą šeštadienį švęsime savanorių darbą ir norime jiems surinkti po maišiuką įvairių gėrybių, nuolaidų lankstinukų ir pan.! Atsakymų, žinoma, gavau visokių, bet užsukusi į porą garsių rūbų, batų ir papuošalų (visko viename) parduotuvių, niekaip negalėjau atsikratyti netikrumo jausmo. Neatsimenu, kada paskutinį kartą iš šių mados aukų numylėtų lentynų traukiau perkainotą rūbą, mat juos paprastai perku internetu. Kai priėjau prie kasos paklausti apie dovanėles, pamačiau tobulai nupieštą ir nuostabiai vašku blizgantį veidą - ir tuomet padėkojau dangui, kad nedirbu su šitokio tipo žmonėmis. Be to, šios parduotuvės nieko niekam neaukoja, ir darbuotojai to net neslepia, duodami vadovų būstinės telefono numerį, kaip kad kiti;
• labai mėgstu vesti savanorių mokymus. Tai - neabejotinai viena mėgstamiausių mano užduočių šiuo metu. Kartais niekaip negaliu patikėti, kad radau veiklą ir darbą, kuriais iš tiesų ir iš esmės džiaugiuosi!
• vakar nuėjome į pustuštį baseiną. Taip gera ramiai plaukti ir apie nieką negalvoti!
• vis dar pavasarėja ir dar neužpuolė lietus. Kad ir pilka, debesuota, bet taip gera, kai nelyja ištisai!
• dovanų gavau bilietus į Cambridge Folk Festival, vieną rugpjūčio sekmadienį, kai gros Passenger ir daugybė kitų atlikėjų. Žinau, kad dar ilgai laukti, bet kaip smagu!
• viskas gerai, kad ir kokiomis ugnimis svaidytųsi vidiniai demonai.

Labos nakties!

Kasdieniai lobiai nr. 3

Šįryt prieš pradėdama dieną išsitraukiau Dėkingumo kortą - lyg priminimą. Ką tik skaitinėdama visokius pozityvius motyvacinius straipsnius, vėl radau dėkingumo ir laimės giminystės ryšį, tai niekur jau nedingsiu, teks pasidžiaugti kasdienybės turtais!

Net keista, kaip kartais sunku pasidaro ramiai atsisėsti ir padėkoti už viską, ką turiu. Kartais norisi daugiau, kartais tiesiog ne ties tuo susikoncentravusios nervų ląstelės. Data graso dar vieneriais metais ir kažkokia keista atsakomybė užgula pečius: ar pakankamai turiu, ar daugiau pagal metus reikėtų turėti.

Žinau, praėjęs mėnuo ir kelios dienos nuo paskutinių iškastų lobių buvo ypatingas ir nuostabus. Gal ir ne kiekvieno, bet daugumos svajonė. O aš sėdžiu rūsti, nes kelionės, atostogos baigėsi ir prasidėjo darbai. Na, žinote, kaip "normaliame" gyvenime būna.

Pasipriešindama savo piktiems vidiniams demonams, norėčiau visą glėbį puikių nuotykių ir įvykių išskleisti po pavasarine saulute pasišildyti. Ir man visai nesvarbu, ką jie man ausin šnibžda, norėčiau nuoširdžiai padėkoti už tai, kad

• turėjau galimybę porą savaičių paatostogauti saulėtame ir šiltai paprastame Nepale (atskiri įspūdžiai - kituose įrašuose);
• dienos ilgėja ir trumpėja tamsusis paros metas - kokią įtaką tai turi žmonėms!
• kalasi nedrąsus tikras angliškas pavasaris! Mažiau lyja, temperatūra nebe taip gnaibosi, saulė dažniau nosį iškiša, palepina. Nuostabus jausmas!
• darbe situacija stabili. Jaukinuosi "kitos pusės" savanorius, jie irgi truputį šilčiau ir ramiau į viską reaguoja, o man tai labai svarbu. Laukia nauji iššūkiai, kuriuos su bendradarbiaujančiais teigiamais žmonėmis bus lengviau nugalėti;
• penktadienį pradėjau vesti dar vienus savanorių mokymus ir pirma diena praėjo puikiai. Džiugina tai, kad griežtai nesilaikiau plano ir, nors vis kažką pamiršdavau, tai nepanikuodama prisimindavau vėliau ir viską, ką norėjau, paminėjau. Būsimi savanoriai irgi atrodė patenkinti;
• po truputį darosi lengviau važiuoti motoroleriu. Jau daugmaž žinau, ką veikiu ant kelių, o po padarytų klaidų visuomet jas gerai apgalvoju ir prisimenu taisykles;
• pagaliau užsiregistravau savanorių mokymams balandį - pati eisiu gelbėti nedirbančio jauno pasaulio!
• penktadienį buvau išbandyti sporto salės ir negaliu pasakyti, kad labai nepatiko. Užpildžiau formą pradėti ją lankyti, tai bereikia ją kam nors nunešti, parodyti ir palikti. Planuoju savaitę su pirmadienio rytu baseine ir keliais vakarais ant treniruoklių. Kadangi nebevaikštau rytais, fizinės veiklos trūkumas labai jaučiasi!
• skaitau antrą knygą (anglų kalba) nuo metų pradžios ir vis dar reguliariai pasiklausau Anos Kareninos garso knygos italų kalba!
• viskas gerai. Esu sveika, turiu veikiančią galvą (tikiuosi), idėjų, gerų minčių, šilumos pasidalinti. Stogą virš galvos, maisto veikiančiame šaldytuve ir motorolerį kieme. Net savo kiemą turiu! Ko gi daugiau ir bereikia...

Nepalas, I dalis

04/03/2015

Prie gyvenimo krantų švartuojasi dar vieneri metai. Net keista, kaip greitai viskas keičiasi, kaip augu ir mąžtu tuo pačiu metu. Lyg muilo burbulai sproginėja puoselėtos svajonės, kitas lyg spalvotus balionus pučiu aukštam savo dangui. Juk ne veltui Abraomas Linkolnas pastebėjo, kad svarbiausia ne tai, kiek metų nugyventa, o tai, kiek gyvenimo juose būta (angl. „In the end, it‘s not the years in your life that count. It‘s the life in your years.“)

Šią savaitę į darbą pradėjau važinėti motoroleriu. Šiek tiek baisoka ir atsakomybė įtempia visus kojų raumenis, kuriuos jaučiu grįžusi namo, tačiau padovanota laisve negaliu atsidžiaugti. Na, gal nusipirkta, sakyčiau. Juk už vienos dienos testą susimokėjau, daug žalos ant kelių nepridariau, tai praleido. Važiuok! Apie kelių eismo taisykles buvau girdėjusi, bet gerai neįsivaizdavau, kaip ten viskas vyksta. Buvo panikos. Skaičiau teoriją visą savaitę, testukus paknebinėjau. Tik kai jutau, kad jau daugmaž žinau, ką daryti ant įvairiausiomis linijomis ir rodyklėmis išbraižyto asfalto, išsinuomojau motorolerį (toks „fainuolis“ Yamaha, baltas. Galvojau pavadinti Luna, bet dar nenusprendžiau. Jaukinuosi.). Dabar mokausi kelius ir kaupiu patirtį.

Šypsausi prisiminusi motorolerių eismą Katmandu. Pasižiūriu į savo apsaugines kelnes ir švarką, šalmą ir pirštines, ir palyginu su paprasčiausiais kasdieniais rūbais, kuriais vilki Nepalo motorolerių vairuotojai. Šalmas vairuotojui privalomas, bet žmogelis, sėdintis ant galinės sėdynės, jo užsidėti neprivalo. Tai ir nesideda. Visa kita – skonio ir patogumo reikalas. Tik žiūrėk, kad šalis į ratus neįsiveltų.

Skaitau Jungtinės Karalystės kelių eismo taisykles ir prisimenu 3 pagrindines, sutartinai egzistuojančias Nepale: 1) AŠ visada važiuoju pirmas(-a); 2) Žiūriu tik į tai, kas prieky manęs (suprask, kas gale ir už manęs, nė velnio neįdomu!); 3) Signalizuoju visur ir visada, be perstojo! Taip ir verda jungtinis motorolerių, mažų Suzuki taksi ir kitų vietinių automobilių skruzdėlynas, tik tylos ir geros organizacijos jame nerasta! Beje, po mašina Nepale papulti nerekomenduojama, nes patys vairuotojai pripažįsta, kad dėl įstatymų skylės kur kas labiau apsimoka vargšelį nesusipratėlį suvažinėti negyvai, nes kitaip reikėtų mokėti jam išmoką kiekvieną mėnesį iki gyvenimo galo. O nubaigei vieną – sumokėjai apie 5000 dolerių, ir laisvas. Kodėl gi ne!

Eismas Katmandu mus pakerėjo jau pirmą dieną. Vėliau prie visiško taisyklių nebuvimo pripratome ir, nors daug važinėjome taksi (nes pigu), jautėmės saugiai. Greičio Katmandu gatvėse neišvystysi, o ir šiaip vietiniai žino, ką daro. Per gatvę pereiti sunku bet kam – nė vienas vairuotojas savanoriškai nesustos, net prie perėjos. Visi prie vairo sėdintys į pėsčiuosius žiūri kaip į nesusipratėlius, besimaišančius kely. Bet taip natūraliai, visai ne priešiškai ar su akmeniu užanty. Taip įprasta, toks jų gyvenimo skonis. Turi apsiginkluoti drąsa, ramiu veidu ir pasitikėjimu savimi, kitaip kitoj gatvės pusėj niekada neatsidursi. Mašinos sustoja per centimetrą nuo žengiančiojo per gatvę, bet sustoja. Laiku. Net beveik neprisiliečia.

Azija niekuomet nebuvo vienas iš pirmų žemynų mano lankytinų vietų už Europos ribų sąraše. Kažkaip nesaugiai, visiškai svetimai ji man skambėjo, nė viena skaityta istorija taip stipriai nesužavėjo, kad būtų norėjęsi tai savo akimis pamatyti. Užteko knygų eilučių, rašytojų esių, spalvotų vėliavėlių nuotraukų, besivartančių kirmėlių keptuvėse per televizorių ir atpalaiduojamos kartotinės muzikos garsų Youtube. Kai su draugu rinkomės mūsų dviejų savaičių atostogų tašką, Nepalas laimėjo tuo, kad Katmandu gyvena mano draugo pusbrolis su žmona, ir tuo, kad ši šalis – antra pigiausia pasaulyje paturistauti. Man svarbiausia buvo visiškai pakeisti aplinką, todėl į ginčus nesivėliau, mielai priėmiau sprendimą, dvi savaites prieš kelionę įsigijome bilietus ir nusiteikėme naujiems įspūdžiams.

Po poros skrydžių ir keturių valandų persėdimo perpildytame Istanbulo oro uoste (kuris kažkodėl man pasirodė pilkas, suirzęs, neįdomus ir nemielas) nusileidome išilgai sniegu pabarstytų Himalajų kalnų. Mažyčiame oro uoste ilgiau negu valandą laukėme vizos, vietoj dviejų svarų grąžos gavome du dolerius (maždaug perpus mažiau), išėjome pasiimti lagamino ir susitikti draugo pusbrolio žmoną, Sophie. Pats pusbrolis tuo metu dirbo Olandijoje! Prasilenkėme.

08/03/2015

Prasibrovę pro beprotiškai paslaugius vaikinukus, kurie po menkiausio darbelio laukia arbatpinigių, pamatėme Sophie ir išgarmėjome į Katmandu oro uosto mašinų stovėjimo aikštelę. Ten mūsų jau laukė taksi, tai sugrūdę savo lagaminą ir kuprines į mažytę Suzuki mašiną, po keliolikos valandų kelionės, leidomės vežami, kur tik nori! Sophie nurodė namų adresą, tai mes, išvargę, bet alkani įspūdžių, stiklinėmis akimis stebėjome mums visiškai nepažįstamą pasaulį. Knygos ar kelionių vadovai gali gana vaizdžiai aprašyti, kas laukia, bet jausmas visuomet kitoks ir skirtingi žmonės vietas išjaučia skirtingai.

Grįžome namo, pasišnekučiavome su Sophie, paplanavome dieną (buvo sekmadienis, tai mums pasisekė, kad Sophie nedirbo), pusvalandį nusnūdome, kad nenukristume kur vidury gatvės, ir iškeliavome susipažinti su šalimi, kur suplanuotos mūsų dvi gyvenimo savaitės. Lyg kino filme pasivaikščiojome po turistų numylėtą centrą, kur gali nusipirkti viską, ko tik nori ir geidžia širdis, pavalgėme pietus viename iš Katmandu restorano, iš aukšto žvelgdami į pašėlusį eismą, policininką, rankomis mojuojantį kryptis, ir senuosius valstybės vadovų rūmus, kuriuose buvo nužudyta visa svarbi valstybei šeima, išskyrus dėdę. Kai kas įtaria nešvarius darbelius, bet Nepale iki blizgančios politinės situacijos dar labai toli, todėl gyvenimas ten verda kitokiu nei įprasta Vakarų pasauliui ritmu.

Nesigilinau nei į istoriją, nei į politiką, nes man tai – pačios nuobodžiausios temos, todėl nieko įdomaus ir negaliu papasakoti. Kai keliauju, man įdomiausia „čia ir dabar“, kaip žmonės atrodo, ką veikia, kaip supranta savo gyvenimą, koks jų tikslas ir vertybės. Tarp dulkių paskendusios ir purvą ant moterų bei merginų rankų bei kojų puošiančios sidabrinės ir auksinės apyrankės, žiedai, sunkiai dirbantys vyrai, remontuojantys kelius ir statantys namus be jokių apsauginių priemonių, dar negirdėję apie saugumo taisykles ir standartus, man kalba kur kas daugiau negu praeitis arba tai, kas dedasi šiltame soste ar kėdėje sėdinčio galia pervirtų smegenų žmogėno pasaulyje.

Pirma diena Katmandu buvo ilga, bet labai įdomi. Džiaugėmės, kad miestą ir jo įdomybes pamatėme su Sophie, nes vėliau buvo žymiai lengviau adaptuotis ir rytojaus dieną puikiai žinojome, ko tikėtis beturistaujant. Per kitas porą dienų Katmandu pasivažinėjome po miestą, aplankėme Beždžionių ir kitą vieną iš įspūdingesnių šventyklų, pasiderėjome su taksi vairuotojais, kainą kartais numušdami bent per pusę ar netgi daugiau. Taksi vairuotojai – vieni iš gudriausių savo paslaugas siūlančių žmonių Nepale. Jie jau žino, kas turistui atrodo pigu ar įkandama, ir visuomet pirmiausia siūlo nerealiai aukštą kelionės kainą, kuri užsieniečiui neatrodo tokia jau ir didelė. Tie, kurie derėtis neįgudę ar jaučiasi kvailai tai darydami, kišenę ištuština kur kas labiau, nes tiesa ta, kad Azijoje derėjimasis toks pat įprastas, kaip nustatytos kainos Vakarų pasaulyje.

Vidutinis atlyginimas Nepale – 300 dolerių per metus, todėl galite įsivaizduoti, kad ir pragyvenimo kainos turėtų būti žemos arba labai žemos. Vietiniams taip ir yra, tačiau iš turistų stengiamasi išspausti kiekvieną centą. Tai puikiai suprantama, nes visi ieško gerovės, o skurdžiame krašte, iš kurio vietiniai nepaliečiai iškeliauti nelabai turi kur, kito būdo nelabai ir lieka. Nepalo gyventojams Vakarų pasaulio vizos išduodamos itin retai, o Indijoje ar Malaizijoje pragyvenimo lygis nėra toks jau ir skirtingas. Be to, jautriam nepaliečiui turistų išglamžyta Malaizija nėra kažkokia svajonių šalis, o tik tuštybės mugė ir tie patys kaip Nepale grašiai už sunkų darbą toli nuo namų, besilankstant išlepintiems žmonėms. Indija – vargas arba auksas, abiejų nepasieksi, bet nepaliečiui svetima elgetavimo idėja, todėl ir kai kurių indų, kurie užsuka ir į Nepalą, gyvenimo būdas jiems nepriimtinas. Kadangi skirtinga vertybių skalė ir aplinkinėse šalyse nėra to, kas ją galėtų nusverti (pinigai, gerovė ir t.t.), nepaliečiai pasilieka savo šalyje, ją saugo ir puoselėja ir kai kurie netgi bando atrasti būdų, kaip užsidirbti niekur nekeliant kojos iš gimtinės. Kai kuriems pasiseka – sūnūs studentai ar kareiviai gauna vizą mokytis ir/ar dirbti Jungtinėje Karalystėje, todėl gali paremti savo šeimą, siųsdami pinigų į Nepalą. Tokias šeimas čia gali atskirti: nors nėra akį rėžiančios „turtingųjų“ ir „vargšų“ pasaulių ribos kaip kai kuriose Azijos šalyse, geresni rūbai, truputį naujesnė mašina, švaresnis būstas išduoda geresnę finansinę padėtį.

Kiek išleisi pinigų Nepale – tavo reikalas. Išmoksi derėtis – mušti kainą, nusisukti ir „eiti ieškoti pigesnio varianto“, nusipirksi daiktą už vidutinę kainą. Mokėsi, kiek prašo, paliksi prekeivį baisiausiai laimingą ir paremsi jo šeimą. Visiems pagal išgales. Jeigu matai firminį daiktą turguje, gali būti ramus – pigus padirbinys iš Kinijos, už kurį prašoma kur kas daugiau negu jis vertas. Katmandu pagrindinėje gatvėje yra originali „North Face“ parduotuvė, bet nedrįsome žvilgtelėti į kainas. Tiesa ta, kad mažai kas gali įpirkti originalius firminius rūbus ar sporto reikmenis, išskyrus turistus. Nepale daug spalvotų šiltų ir vasarinių vietinių rūbų, suknelių, kuprinių, kurie turisto kišenei parduodami nebrangiai (apie 10-20 dolerių). Vienintelis pirkinys, kurio reikėtų vengti ir saugotis, yra mėsa ir žuvis. Vėlgi jokių maisto saugumo standartų Nepale nesilaikoma ir mėsa paskleidžiama ant medinių prekystalių sukapota, supjaustyta, neapdengta ir neapdorota. Kiek ji ten gulėjusi – niekas nežino. Ar kokia muselė buvo nutūpus ar ne – irgi nepasakysi. Net valgant restoranuose, reikia labai atsargiai rinktis maistą. Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, geriau jau patapti vegetaru toms kelioms dienoms. Žuvis – dar įspūdingesnis reikalas. Aplink Nepalą nėra jūros, todėl jūrinės žuvys dažniausiai atkeliauja iš Australijos. Nesilaikant maisto saugumo standartų, tai reiškia, kad žuvis, prieš atkeliaudama į lėkštę, buvo sušaldyta ir atšildyta bent kartą, jeigu labai, labai pasisekė.

Kaip Italijoje driežiukai, Anglijoje – voveraitės, Nepale visus pasitinka rudos beždžionėlės. Jų per visą kelionę matėme begalę – tiek miesto, tiek šventyklų, tiek laukinių. Šios beždžionėlės tik atrodo nekaltos ir labai mielos, bet jei tik pamatys kieno nors kuprinėje ar maišelyje kažką, vertą dėmesio, būtinai bandys pavogti. Patys matėme, kaip iš vienos amerikietės kuprinės buteliuką vitaminų nukniaukė. Pagauti jas labai sunku, nebent esi Tarzanas! Jų pirštukai smulkūs ir labai išlavinti – stebėjome, kaip jos beveik nesuklysdamos ryžius nuo žemės po vieną rinko ir valgė. Nepakartojamas reginys!

Katmandu praleidome tris dienas, per kurias stengėmės išsimiegoti, įsijausti į Nepalo laiką ir pamatyti bei pajausti kiek įmanoma daugiau. Oras buvo puikus, saulėtas, temperatūra dieną siekė apie 18-21 laipsnį, naktį nukrisdama iki labai vėsios, bet ne minusinės. Vasaris Nepale – pirmos pavasario dienos, vadavimasis iš žiemos gniaužtų. Dar ne pats turistinis sezonas, kuris prasideda kovą-balandį, todėl darbo dienomis neteko stovėti ilgose eilėse ar grūstis pro nesusipratėlių turistų minią. Kinai, korėjiečiai ir indai buvo pagrindiniai užsieniečiai, nes jų šalyse tuo metu – atostogos.

Antrą vakarą Katmandu ėjome į italų restoraną, kuriame vakarieniavome škoto (gyvenančio Australijoje), ispano, dviejų anglių (įskaitant Sophie), dirbančių pelno nesiekiančiose organizacijose Nepale, ir italo, keliaujančio per pasaulį ant Vespos, kompanijoje. Tąkart pajutau, kaip stipriai ilgiuosi nuostabių tarptautinių stalų ir pokalbių. Juk tai taip nepakartojamai praturtina! Ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad ir kur jis gyventų, kad ir ką bedarytų, anksčiau ar vėliau tampa rutina. Kad galėtum susimokėti už gyvenamąją vietą ir maistą, turi turėti darbą. Pasisekė, jei darbas – hobis ar hobis – darbas, tačiau tai vis tiek atima apie 30-40 brangių gyvenimo valandų per savaitę. Ką veiki po darbo – jau tavo reikalas, bet įspūdžiai kasdien po truputį rimsta, gyvenimas geriausiu atveju plaka ritmingai kaip sveika širdis, ir pirmadieniai pasidaro vienodi, antradieniai panašūs ir taip toliau... Kada susitinka rutinos išvarginti ar šiaip išsikvėpę žmonės ir pasidalina skirtingomis patirtimis, visi kitaip ima vertinti savo namus, darbą, veiklą. Kažkokiais paslaptingais prieskoniais apibarstome vieni kitų gyvenimus, gimsta naujų svajonių, suradus bendramintį išsiplečia akys ir ausys. Nutinka nepaprasti dalykai. Kad tik visi suaugę žmonės kalbėtų nuoširdžiai ir vieni kitų klausytųsi...

Trečią dieną Katmandu pirmą kartą suprakaitavo delnai – kai taksi, kuriuo važiavome į miestą, įvažiavo į priešpriešinę juostą. Kaip minėjau anksčiau, niekas ten greitai nevažinėja, bet adrenalino tąkart pakako! Be šio nuotykio, visą laiką jautėmės saugūs, apsupti ir apgaubti nuolatinio chaoso. Iki to laiko prie jo netgi pripratome: triukšmas, nė sekundei nenutylantys motorolerių ir automobilių garsiniai signalai, dulkėti plaukai įtraukė į tikrą, nesumeluotą Nepalo kasdienybę.

Rajonas, kuriame apsistojome Sophie ir Richard name, buvo lyg atgaiva po triukšmingos dienos – ramus, su keliais lojančiais šunimis aplink, tyliais motoroleriais ir vienu kitu praeiviu. Kaip mums buvo paaiškinta, gyvenome viename iš „turtingesnių“ rajonų: netoliese buvo Britų mokykla, į kurią parlamentarai veda savo vaikus, naujai pastatytų užsieniečiams nuomojamų daugiaaukščių namų, kelios švarios kavinukės, kepyklėlė ir pan. Nors buvo jausti, kad šiame rajone kur kas daugiau ramybės ir truputį švariau, „turtingu“ jo pavadinti negalėčiau, tiesiog tvarkingu ir mielesniu nei Katmandu centras. Žinoma, jeigu į lyginimus įvelčiau ir visiškai gyvenimo pamirštus žmones, lūšnelėse gyvenančius ant beveik išsekusios šiukšlių pilnos upės kranto miesto centre, mano minėtas rajonas atrodytų lyg rūmų nusėtas. Bet tie rūmai – paprasti namai su paprastais kambariais, ne vilos ir ne dvarai... Katmandu nepastebėjau vargo ir turto priešpriešos.

Iš triukšmingų Katmandu gatvių galima greitai pasislėpti prie didžiųjų šventyklų. Net keista, kaip vos už kelių metrų nuo vietinių apgultos gatvės ir begalės parduotuvėlių, dirbtuvių, mašinų remontų ir pardavimo punktų atsiveria visiškai kitoks pasaulis, kvepiantis smilkalais, šnarantis budistų maldomis išpieštomis vėliavėlėmis, skambantis ritualų instrumentais, balsais, užkrečiantis... ramybe. Šventyklos apsuptos prekeivių, bet jie kitokie – jeigu neįeisi vidun, tavęs ir netemps. Vietos gidai, kita vertus, labai įkyrūs: apsimeta „oficialiais“ ir bando įkalbėti jį pasiimti, kad galėtų prisikabinti. Arbatpinigiai ar „alga“ – ne vienintelis rūpestis. Niekada negali žinoti, kaip jie, gerai tave apžiūrėję ir ištyrinėję, apšvarins. Pasivaikščiojus aplink šventyklą, galima susirasti kavinukę su stogo terasa, kurioje gera atsisėsti ir pavalgyti ar atsigerti vietinio pieno ir jogurto kokteilio – „lassi“. Atsigauna ir širdis, ir siela.

Katmandu žmonių veiduose neįskaitysi nei laimės, nei skausmo. Jie tiesiog yra: dirba, gyvena, sutinka saulėtekius, palydi saulėlydžius, pasimeldžia. Pagrindiniai žmonės, su kuriais kiek pasišnekučiavome, buvo prekeiviai ir taksistai, ir tai tikrai ne visi. Angliškai jie kalba tiek, kiek reikia ir kad juos suprastų. Visi kiti vietiniai gyventojai buvo įnikę į savo gyvenimo keliones ir draugų neieškojo. Turistus jie gerbia ir nežiūri į juos lyg į ateivius. Net mano šviesi galva ir oda niekam nesukėlė tokios susijaudinimo bangos kaip Italijoje. Žmonės tau leidžia gyventi tokiam, koks esi.

Po kelių dienų Katmandu turistiniu autobusu išvažiavome link Pokharos – antro didžiausio Nepalo miesto. Pakeliui dalį kelio plaukėme gumine valtimi-plaustu per vietomis šiek tiek baisius ir labai šlapius nusileidimus! Pasikrovėme puikių įspūdžių ir prisikvėpavome idealiai švaraus Nepalo gamtos oro! Lengvas malonus šokas po dulkėto ir triukšmingo miesto vizito. Plaukdami matėme šiek tiek vietinio kalvų gyvenimo: moteris, ant galvos nešančias neįsivaizduojamus svorius, žalius lapus, tikriausiai gyvuliams. Stebėjome, kaip vyrai skaldo uolas ir akmenis per upę siunčia į ant kito kranto stovinčią priekabą: veš į miestą. Akis paganę po nuostabiai tylias didingas kalvas, sušildyti pavasario saulės ir sustingdyti šalto upės vandens, po kelių valandų baigėme plaukti, skubėdami persirengėme ir šį kartą vietiniu autobusu toliau keliavome į Pokharą.

Toliau mūsų laukė 4-5 dienų žygis į kalvas (kurias mes vadintume kalnais, nes 3200 metrų „kalva“ buvo mūsų aukščiausias taškas). Pavakarieniavę ir pernakvoję Pokharoje, kitos dienos rytą su gidu išvykome į pradinį žygio tašką netoli Annapurna gamtos išsaugojimo parko. Pirmą dieną tik apšilome: žygiavome 2-3 valandas iki pirmo mūsų „viešbutuko“. Lengva įkalne, saulėtais takais, išsirengę iki plonų arba trumpų rankovių, laimingi pasiekėme Hiley, kur praleidome popietę ir laiku nuėjome miegoti, kad anksti ryte būtume pasiruošę tęsti žygį.

Annapurna gamtos išsaugojimo parke kiekvieni nakvynių namai, kurie turi restoraniuką, gamina maistą pagal lygiai tą patį meniu, nustatytą Nepalo turizmo organizacijos. Valgių kainos svyruoja priklausomai nuo to, kaip aukštai esi. Kuo miestelis aukščiau, tuo brangiau, nes kažkieno asiliukas kai kuriuos produktus iš žemumų nešė. Visos daržovės – užaugintos vietoje, šviežios, todėl verta pamėginti nepalietiškų koldūnų – momo (jeigu mėgstat česnaką, nes jo kalnuose, matyt, netrūksta). Ryžiai, makaronai, „noodles“ tiek su daržovėmis, tiek su mėsa, picos, bulvių, kiaušinių patiekalai – visko galima rasti. Pusryčiams siūlomi „angliški“ pusryčiai su keptais kiaušiniais, šonine, bulvėmis ir pan. Kas mėgsta lengviau, galima užsisakyti avižinių dribsnių košės arba blynų, kiaušinienės. Kiekvienam pagal skonį. Kainos svyruoja nuo 2 iki 5 dolerių. Gėrimai: kava, arbata, gaivieji ir alkoholiniai gėrimai (alus, romas ir kt.) Visi karšti ir gaivieji gėrimai kainuoja iki dolerio, išskyrus skardines aukštai esančiuose miesteliuose – dėl anksčiau minėtų priežasčių. Kambario, kuris išmuštas medine plokšte ir kuriame stovi dvi medinės balta paklode užklotos lovos ir guli pagalvė, nuoma – apie 3 doleriai. Už šiltą dušą reikia mokėti atskirai – 1 doleris. Tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja apie 2 dolerius. Jeigu nori įkrauti telefono ar fotoaparato bateriją – doleris arba doleris už valandą. Užsieniečio akiai šios kainos neatrodo didelės, bet bendram kontekste jos nemažos. Visas kelias iki Poon kalvos, kur mes ir ėjome, - vienas iš labiausiai turistų pamėgtų maršrutų. Matyti, kad iš uždirbtų pinigų miesteliai išlaiko mokyklas, investuoja statydami priestatus, didesnius ir geresnius viešbučius, stiprina žygio takus ir pan.

(Tęsinį galite skaityti čia)