19/01/2015
Siaurutėlę Lietuvos padangę per trumpiau nei mėnesį nuliūdino trys link
žemės lyg jauni medeliai palinkę paaugliai. Ne į arimus išėjo – su visam paliko
namus, šeimas, artimuosius, draugus, nugyventą trumpą akimirką ir visą gyvenimą
prieš akis... Savižudybės tema netyla dėl žinomų žmonių, savo noru
pasitraukusių iš gyvenimo, tačiau paauglystės dagtį užgesina vis daugiau
jaunuolių, kurių priežastys slypi visai kitur.
Apie savižudybę vienu ar kitu gyvenimo etapu yra pagalvojęs ar su ja
susidūręs vos ne kiekvienas labiau išsivysčiųsių šalių gyventojas. Lietuvą,
beje, irgi prie jų priskiriu. Deja, lietuvis apie tai nekalbės, slavas ir kitų
komunistinių garų prisikvėpavusių šalių gyventojas – irgi, o skandinavai irgi į
kitų batus žiūrės, jais gėrėsis, savus pamiršęs. Įmaišiau truputėlį stereotipų,
kad nebūtų taip liūdna, tačiau tiesa yra viena ir ji liūdna – žmonės nelinkę
kalbėti apie savižudybę, net žodį šį bijo ištarti, ką jau besakyti apie
pasidalinimą savo paties mintimis apie pasitraukimą iš gyvenimo savo noru.
Kartą darbe mano kolega negalėjo nuvykti į darbo pokalbį kitame mieste, nes
po traukiniu, kuriuo jis tuomet važiavo, išpuolė žmogus. Mano kolega nieko
nepešęs grįžo į mūsų kabinetą ir kažkaip pradėjom komentuoti situaciją. Kiek
ironiškai į ją pažiūrėjome iš tos pusės, kad labai jau egoistiška pulti po
traukiniu: kiek žmonių dienos ritmą sutrikdai (kas namo, kas į darbą, gal kas
pasiutusiai skuba), kaip brangiai tai gali atsieiti eismo bendrovei, kaip sunku
vairuotojui, kuris tą žmogų mato paskutinę akimirką ir nieko negali padaryti,
tik visą likusį gyvenimą prisimena tą vaizdą. Kad ir kaip snobiškai tai
skambėtų, truputį pasijuokėme. Paskui pradėjome diskutuoti savižudybės tema,
jau rimčiau, ir mano jau keli kolegos (abu anglai) paatviravo, kad norėjo, ir
vienas net planavo, kaip tai galėtų padaryti. Aš tuomet (lietuvė) patylėjau.
Bet ir aš. Apie tai esu galvojusi.
Įtariu, kaip baisu šį įrašą skaityti tiems, kurie mane myli, brangina,
kurie manęs ilgisi ir apie mane galvoja. Galiu jus užtikrinti – tai buvo labai
seniai – paauglystės metais. Dabartiniu gyvenimo etapu labiau linkstu į gilius filosofinius
apmąstymus, o tuomet savižudybė labai smalsiai atrodė. Įsivaizduoti save
karste, apsuptą paskutinį atsisveikinimo žodį atėjusių ištarti šeimos narių,
giminaičių, klasiokų, draugų, pasaulio (!) gyventojų, pripažinsiu (o gal su
manimi tyliai sutiks ir vienas kitas skaitytojas), romantiška. Ir iš kur tas
suvokimas? Iš kur tas noras pabėgti, užtrenkti duris, niekad nebegrįžti? Iš kur
tas kitiems keliamo skausmo nesuvokimas ir toks didžiulis egoistiškumas?
Paauglystė – nelengvas laikotarpis ir atsakymas į daugelį tėvams keliamų
klausimų. Kai pradedi skaityti, gilintis, imi geriau suprasti. Bet ar daug literatūros
skaito šiuolaikiniai tėvai, kad suprastų savo vaikus, ir kiti suaugusieji,
kurie su vaikais dirba ar matosi diena iš dienos? Tikriausiai pirmaisiais vaiko
gyvenimo metais, kai dar baisu gniužulėlį iš rankų išmesti, nušluojamos
lentynos, o vėliau? Tas gniužulėlis ir lieka gniužulėliu, nesvarbu, kad kelnės jo
per trumpos, o skeletas baugiai šviečia per permatomą odą, nors kelis kartus
per savaitę jo skrandis pamaloninamas McD...ds. Iš rankų gal ir neišmesi, bet
iš lopšio gali ir iškristi... Paauglių savižudybės – vienas iš tokių pavyzdžių.
Suaugę žmonės, kurie gyvena, kaip sakoma, „ant savo sprando“ ir save
aprūpina kasdienybės išlikimo reikmenimis, turi teisę rinktis. Nenoriu
papiktini ar nuliūdinti žmonių, kurių mylimieji, brangūs gyvenimo palydovai,
šeimos nariai ar draugai iš gyvenimo išėjo savo noru, tačiau sulaikyti jų
niekas neturi teisės. Jeigu neklystu, žmogaus konstitucijoje yra paminėta teisė
oriai numirti. Kiekvienas šią sąvoką supranta savaip, bet jeigu kažkam
savižudybė yra oresnė negu gyvenimas, kas teisėjas? Ar buvai jo viduj, ar jutai
jo depresiją, ar pavaikščiojai apsiavęs jo batais (kaip anglai mėgsta sakyti)? Visi
mėgstame teisti, aiškinti, kaip visiems gyventi, kas dykaduonis, o kas naktimis
per daug trankosi, jokios atsakomybės neturėdamas. Nedaug kas pakelia akis į
kitoje gatvės pusėje mušamą moterį (ar vyrą), už išnarintos rankos tempiamą
klykiantį vaiką, pliengaliu talžomą šunį... „Susitvarkys. Po 10 minučių
susitaikys, apsikabins, pasibučiuos ir toliau gyvens. Taip išgyvenom mes, ir
jie, žiūrėk, išgyvens.“ Žmonėms reikia ištiesti pagalbos ranką, o ne ja ploti
per jau ir taip žaizdotus ir randuotus veidus.
Paaugliai, deja, į suaugusių žmonių kategoriją dar neįkrenta. Jiems dar
gyventi ir gyventi iki 18-os ir dar ilgai po to, kad suprastų, kas yra suaugęs
žmogus (ne visi ir 30-ies ar 40-ies metų sulaukę tai supranta!). Jų emocijos šoka
iki Everesto viršūnės ar grimzta į Balkano ežero dugną... Jų meilės trumpos, o
neapykantos ilgos. Jie nepakenčia jokių konkurentų. Kartais ir paprasto kito
paauglio nepakenčia – ne visada suprasi už ką, nes dažnai jųdviejų gyvenimo
sąlygos, būdas, plaukų ar akių spalva būna netgi labai panašios. Nori
išsiskirti iš kitų, valdyti situaciją, būti išrinktaisiais. Paaugliai ieško
savęs visur ir visada, kartais randa, o kartais taip ir blaškosi, kol bures į
platųjį vandenyną didžiojo gyvenimo vėjai išplukdo.
Paauglys – tai didelis vaikas (jau jaučiu kaip užvirė kai kurių skaitytojų
kraujas). Jaunas žmogus, atsirenkantis, kuri atsakomybė jam tinka, o kuri dar
gali palaukti. Tuo jis skiriasi nuo suaugusio žmogaus, kuriam pabėgti nuo
atsakomybių jau nėra kur (kai kurie tai dar sugeba – į alkoholį ar narkotikus
nugrimzta, ir nėr atsakomybės!). Suaugusio žmogaus pareiga – mokyti vaiką,
parodyti jam daugybę teigiamų kelių, iš kurių jis galėtų pasirinkti, ir
papasakoti apie daugybę neigiamų, kurių jis galbūt galėtų išvengti, apie juos
bent jau žinodamas nepagražintą tiesą. Suaugę žmonės – tai ne tik tėvai,
seneliai ir kiti artimieji, tai – ir mokytojas, ir kiemsargis, ir pardavėja, ir
nepažįstamasis gatvėje. Visų mūsų pareiga apsaugoti tuos gniužulėlius iki kol
jie bus pasirengę rūpintis kitais, po jų į sunkų paauglystės etapą įžengusiais.
Visų mūsų gyvenimo mokslas turėtų apimti sritis, sutrukdančias paaugliui nutraukti
savo gyvenimą, apie kurį jis dar mažai išmano. Tai – ne vieno ir ne dviejų
žmonių darbas ir atsakomybė.
Mane giliai sukrėtė pašaipų problema ir dėl jos galimai nusižudžiusios
mergaitės istorija. Pašaipos – vis labiau įsišakojantis paauglių bendravimo
būdas, kuriam kelią užkirsti būtina, tačiau ne visi tam pasiruošę ir, kaip
galima numanyti, ne visi to nori. Didžiulę baimę kelia tai, kad dažnai suaugę žmonės
net nesupranta patyčių, jų negirdi kaip žalojančių žmogaus vidų žodžių, jas
ignoruoja ar jų bijo. Patyčios – didžiulė problema ir Anglijoje, neabejoju, kad
Europa nuo jų atsiginti irgi negali. Kai kurie pasišaipymai natūralūs,
kasdieniški juokeliai, be kurių neįsivaizduojamas paauglio gyvenimas ir kurie
pamirštami per minutę, tačiau daug jų, ypač nuolatiniai ir labai skaudūs,
perkeliami į aukštesnį ir smarkiai žalojantį lygį.
Truputį panaršiau viename labiausiai įsigalėjusių socialinių tinklų ir
pastebėjau, kad po skaudžių paauglių istorijų į viešumą iškilo daugybė patyčių
atvejų. Kai kurios jaunystės aukos ir dabar skaudžiai tai išgyvena, kai kurios
– viską nugalėjo ir džiaugiasi suaugusio žmogaus laisve. Paaugliai yra iš tiesų
žiaurūs ir mokykla – puiki dirva tam žiaurumui augti. Juk būtent mokykloje tavo
klasiokai panašaus amžiaus ir interesų (kurie dažnai ne vienija, o priešina), o
žemesnėse klasėse – jaunikliai, kurių plunksnas gali papešioti! Iš manęs
šaipėsi. Pasišaipiau ir aš. Kartą – kiek per skaudžiai, ir dėl to nė kiek
nesididžiuoju. Tąkart man iš keršto pešė plaukus, bet dabar žinau ir pripažįstu,
kad buvo už ką.
Baisiausia, kai šaiposi mokytojai, kurie, galvotum, turėtų už tave
pastovėti ir tave apginti. Deja, realybė yra kitokia ir dažnai pasitaiko
atvejų, kai nusijuokti suskuba ir gerbiami klasės vadovai bei kiti mokykloje
įdarbinti asmenys. Žmonės, kurie jauną žmogų turėtų ruošti gyvenimui. Žmonės,
kurie turėtų šviesti, aprodyti daugybę padangių ir įkvėpti draugauti bei
skristi. Žmonės, kurių ne tik vardai, bet ir profesija galėtų būti rašoma iš
didžiosios raidės. Nuvilia. Apgauna. Sugniuždo.
Kartais išgirstu ar paskaitau, kaip gerai buvo komunistiniais laikais, kai
vaikus už nusižengimus į žirnius klupdydavo ar liniuote per pirštus plakdavo.
Tada visi klausė vyresnių ir jokių problemų nebuvo. Vaikai savo pareigas
žinojo, o jų vienintelės teisės buvo šilti namai ir duona ant stalo (ir tai,
jeigu pasiseka). Gal ir nieko. Tik tiek, kad ir aš ten buvau, alaus midaus negėriau,
per burną nevarvėjo, už ne ten ant muzikinio instrumento padėtus pirštus su
liniuote gaudavau. Ilgai netvėriau. Paklusnumo, galiu drąsiai teigti, tai
neišmokė. Groti – irgi.
Šiuolaikinis pasaulis į priekį juda dar nematytu greičiu. Šių dienų
jaunimas moka tokių dalykų, apie kuriuos mūsų seneliai nedrįso pasvajoti, o
mūsų tėvai dabar irgi sparčiai kabinasi į naujoves ir prie jų pratinasi. Tiesa,
kad kai kuriose srityse jaunuoliai labai pažengę, o kitose – sumenkę. Negali jų
kaltinti tik dėl to, kad laisvė, išsivadavimas iš komunizmo gniaužtų ir nuolat
tobulėjantys įstatymai labiau pabrėžia jaunų žmonių teises negu pareigas.
Negali jų kaltinti ir dėl to, kad mūsų tėvus vidurinėse mokę mokytojai, kad ir
kokiais išminties klodais pasididžiuoti galėtų, nesudomina šiuolaikinių paauglių.
Mokytojai, kaip ir mokiniai, turėtų tobulėti. Jie turėtų koncentruotis į savo
auditoriją ir keistis, ieškoti būdų, kaip savo mylimą mokslą paversti įdomiu
užsiėmimu, kaip paįvairinti pamokas, kaip išmokyti jaunus žmones mąstyti
patiems ir atsakyti už savo veiksmus. Mokytojai turėtų suprasti, kad tai, kaip
buvo auginti ir mokyti jie, teisingai ar neteisingai – ne mums teisti, jau
nebeįdomu, kartais – ir nebepriimtina; kad jau mūsų tėvai turėjo kitokį
mokymosi stilių (kiekviena klasė, individas jį turi!!); kad viskas keičiasi...
Ir aš nemėtau akmenų į mokytojų daržą, nes ši duona kartais gali būti labai
sausa ir karti, bet man labai sunku klausytis „pats kaltas“, „pati kalta“
moralų.
Vaikas, mano nuomone, niekuomet nėra „kaltas“, jeigu nesupranta to, ką
daro, jeigu niekas jam prieš tai to nepaaiškino. Tol, kol suaugę žmonės jo
neišmoko įvairių gyvenimo modelių ir neparodo daugybės kelių, iš kurių
jaunuolis gali pasirinkti ir pradėti mokytis „tikrai“ gyventi, vienintelis
kelias, kurį jis žino – tėvų ir kitų jį supančių žmonių duotas. Kai viščiuką, iš
kiemo išklydusį ir nuo mamos pasilikusį, einantį vieninteliu pagrindiniu keliu,
vedančiu per kaimą, partrenkia automobilis, jis irgi - „pats kaltas“?
21/01/2015
Žmones, kad ir kokio amžiaus jie būtų, reikia mylėti ir mokyti, o ne nuolat
prikaišioti ir teisti. Pastarasis bendravimo būdas niekuomet prie nieko gero
neveda. Labai dažnai vaikai, kurie tyčiojasi, jaučia vidinį nepasitenkinimą
savimi, savo namais, tėvais, turtais, mokslo rezultatais ir panašiai. Vaikas,
kuris mano, kad turi viską, ko jam reikia (ir tai tėvų nuopelnas), retai kada
pasišaipys piktybiškai. Atsimenu tą vieną atvejį, kai skaudžiai pasityčiojau iš
žmogaus, nes man buvo pasiūlyta tai padaryti. Nesupraskite manęs neteisingai,
neverčiu kaltės ant to „blogiuko“, nes būtent man tuomet dar neužteko proto
pasakyti „ne“ tam, kas, giliai širdy jaučiau, yra labai neteisinga. Kai iš
manęs pasišaipė mokytojas, suglumau ir buvau labai sugėdinta. Lygiai tas pats
jausmas širdy – taip daryti yra tiesiog negražu ir neteisinga. Jeigu suprasite,
kad dėl to ar dalinai dėl to žmogus gali nutraukti savo gyvybę, gal tai
smogtels stipriau.
Šiandien grįždama namo svarsčiau, ar kelti šį įrašą į dienoraštį, ar ne.
Dėl tos pačios priežasties užvakar naktį palikau jį nebaigtą, ir išsunkta
nuėjau miegoti. Turbūt ne vienas santūresnis žmogus sakytų, kad gal nereikia
rašyti apie tokius dalykus. Šiandien aš tvirtai žinau, kad ne tik reikia, bet
ir būtina apie tai rašyti, skaityti, kalbėti ir diskutuoti. Žmonės dažnai
prieina liepto galą, nes nežino kitų kelių, neatsimena ar nepastebi per gyvenimą
praeitų kryžkelių. Liepto galas egzistuoja mūsų galvoje, o ne gyvenime.
Gelbėkim gyvybes būdami atviri ir plataus mąstymo, leiskim joms išskleisti
žiedus ir savo gražiomis sielomis puošti pasaulį. Tegul liepto gale jų laukia
šiltas ežeras ir vasaros saulė, o ne bedugnė ir ranka pakeverzoti
atsisveikinimo laiškai.
Kai kam gali pasirodyti, kad mano įrašas bejausmis, pilnas racionalių
svarstymų apie tai, kas iš tikrųjų yra beprotiškai liūdna ir skausminga.
Nesuskubsiu gintis. Visos mano ketvirčio amžiaus netektys, mano tėvelių ir
sesių brangių žmonių ir draugų netektys, mano klasės draugų brangių žmonių
netektys, tarp kurių buvo ir savižudybės atvejų, kiekvieną kartą mane stipriai
sukrėtė ir ir kiekvieną jų išgyvenau viduj. Labai sunku priimti žmonių mirties
priežastis, kurios ne visada gali būti lengvai paaiškinamos. Dar sunkiau, kai
žinai, kad buvo įmanoma padėti, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.
Šitai yra viena medalio pusė. Bet nei ant vienos iš jų neparašyta „pats
kaltas(-a)“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą