Žmogaus gyvenimas – lyg maišelis kristaliukų. Kai ateina laikas, suyra
maišelis, kristaliukai pabyra ir žėri, žvilga ant žemės… Kaip šerkšnas ant
šakelių. Pavasarinė rasa ant žolės. Deimantai, kai nuo jų atsispindi šviesa. O
kartais tas žvilgėjimas su niekuo nepalyginamas: nieko panašaus nesame regėję,
o mūsų siela viską mato pro kitokią prizmę, dangumi, saule ir žvaigždėmis
išaustą.
Praeitą pirmadienį sulaukiau mamos skambučio. Ji man nedažnai skambina į
darbą, todėl nujaučiau, kad ir šį kartą tai nebus tik paprastas pasilabinimas.
Mirė močiutė. Akyse sužvilgo ašaros, viena kitą nusivijo per rausvus skruostus
suvilgyti sustingusių ir tuo pat metu virpančių lūpų, sunkiai ištariančių žodį.
Suspaudė širdelę…
Pabiro močiutės kristaliukai. Prisiminimai visų širdyse, nuveikti geri
darbai, pasakyti šilti žodžiai. Paglostytos galvos, supintos kasos ir pakedenti
plaukai. Užauginti mylimi vaikai, anūkai, pamatyti ir į pasaulį palydėti –
proanūkiai. Nueiti, numinti, nuvažiuoti keliai. Mirtys ir gimimai. Išklūpėtos
ir iššnabždėtos maldos…
Mano vasaros atostogos, pasivaikščiojimai po pievas ir miškus,
pagrybavimai, virbalų, vąšelių ir siūlų karalystė, vištos po kiemą draugiškai
(ir ne visai) kudakuojančios, gaivus šulinio vanduo, visų metų laikų ir dar
Antaniniai obuoliai, nesuskaičiuojamos valandos kasinėjantis po praeities
lobius (mamos, tetų ir vyresnėlių pusseserių mokyklinius sąsiuvinius, knygas,
nuotraukų albumus…) ant „viškaus“, iškūrentos krosnys, spoksojimai į lubas
bažnyčioje ir tylos saldainių popieriukų akustinis traškėjimas…
Išėjo močiutė pasiruošusi: nuotraukų albumą peržiūrėjusi, siūliukus į
vietas sudėliojusi. Turbūt kiekvieną ramiai apgalvojo, prisiminė, galvą
mintimis paglostė, atsisveikino.
Žvilga, žėri žemė mano močiutės kristaliukais nuberta, o mes raudam, nes
bijo mūsų akys tos dangiškos šviesos. Tik kai nurims mūsų skausmas, ta pati
šviesa šildys širdis ir apkabins prisiminimus, pridėdama po kristaliuką į mūsų
pačių maišelius…
***
Rašau ir raudu. Iš liūdesio ir dėkingumo, kad praeitą savaitę kelioms
dienoms išleido iš darbo, kad spėjau laiku ir sėkmingai grįžti namo, kad
galėjau atsisveikinti su močiute ir palydėti ją į Amžinąją kelionę, kad galėjau
būti su mama tokią sunkią akimirką ir praleisti šiek tiek laiko su šeima, kad
sėkmingai ištvėriau aktyvias ir kartais kiek varginančias keliones ir
susitvarkiau su visais iškilusiais sunkumais, ir kad buvau priversta šiek tiek
labiau susimąstyti apie gyvenimą, darbą, keliones.
Dar kurį laiką tam tikri žodžiai, išgirsti garsai, pajusti kvapai ir
daugybė prieš akis iššokančių prisiminimų nugvelbs ašarą. Tegul būna ji giedra.
Tie, kurie tyliai ir ramiai išeina, palieka po savęs ramybės kitiems.
Apsikabinkime ją.
Tegul ilsisi ramybėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą