Kovinė svajoklė

Prisiminusi tą lietuvišką paauglystėje išlinksniuotą žodį „kovinė“ susijuokiau – kiek kartų ir kokiose situacijose mes jo tik nevartodavom! Neplanavau šitaip šiandienos įrašo pavadinti, bet per radiją beklausydama senų hitų, internete beieškodama gražių paveiksliukų ir bedėliodama mintis galvoje apie savo kovingą gyvenimą ar labiau – asmenybę, netikėtai iškrapščiau šį žodį ir pagalvojau – tiks!

Jau kurį laiką viduje tvenkiasi žodžiai. Daug jų. Ir minčių. Niekaip negalėjau išpilti. Vakar prieš miegą mintimis pradėjau rašyti dienoraštį, bet, žinoma, iki šios popietės juodraščiai kažkur išgaravo, pavasarinis vėjas juos po laukus išvaikė. Šiandienos saulėtą rytą pradėjau sodo darbais – beveik dvi valandas rinkau nesibaigiančius rudeninius lapus, paskui nusiploviau motorolerį, išploviau jo apsauginį uždangalą, išvėdinau namus, išvaliau mikrobangų krosnelę, grilį ir orkaitę, išsispaudžiau didelę stiklinę vaisių sulčių, sukrimtau porą mažų pakelių alternatyvių sveikesnių traškučių ir prisėdau pailsėti su šokoladu aplietais riešutukais (tai – mano pietų Yin ir Yang. Šypt). Pavasaris! Dabar jaučiuosi maloniai apsvaigusi, pavargusi ir labai patenkinta savo dienos darbais ir pasiekimais. Nusipelniau išsilieti.

Pastaruoju metu labai daug galvoju apie darbą. Visuomet apie jį daug galvodavau, todėl šis faktas turbūt nieko nestebina, net ir manęs pačios, tik darosi gaila laiko tiems patiems istoriniams apmąstymams, kurie vargiai kur veda, tik galbūt į nerimą ir tamsą. Darbas užima daug kiekvieno žmogaus gyvenimo: geriausiu atveju dirbame apie 200 valandų per savaitę, nebent darbas – ne visu etatu; blogiausiu atveju ariame apie 300 valandų ar net daugiau per savaitę ir nieko daugiau virš ir po darbo nematome. Laimei, į antrą kategoriją dar nepakliuvau ir tikrai nesvajoju pabūti kokios nors prašmatnios Londono tarptautinės bendrovės ar organizacijos ofise, kad ir kokie finansiniai perliukai blizgėtų akyse. Priešingai, iš 0.75 etato, kuriuo dirbau beveik pusantrų metų, grįžtu į visą etatą, 37 valandas per savaitę. Nesiskųsiu, juk jauna, juk viską galiu, juk dabar ir laikas „pinigą kalti“, kada daugiau? Bet to man neužtenka.

Bandžiau savo mintis paanalizuoti: ko gi noriu, iš kur ir kaip tai gauti; ar tikrai tai, ko noriu, yra tai, ko man reikia; ar tai, ką turiu, ir nėra tai, ko noriu ir ko man reikia? Jeigu kada įsigautumėt į mano smegenų dėžutę, pasiklystumėte jau pirmuose raizginiuose! Nieko nuostabaus, aš ir pati ten kasdien pasiklystu. Ramina tik tai, kad bent jau po truputėlį progresuoju, kiekvieną kartą žengiu vis tolyn į tą minčių mišką, iškertu nereikalingas ir kelionę ribojančias šakas ir krūmus. Kovoju!

Nuolat ieškau pagalbos ir skaitau straipsnius, kuriais dalinasi žmonės, išgyvenantys ar išgyvenę panašius minčių uraganus, patiriantys panašius jausmus ir patys ieškantys atsakymų, užduodami aiškius ir gerus klausimus tiek sau, tiek kitiems. Vienas iš tokių straipsnių rašė apie 6 būdus, kaip susitvarkyti su nepakenčiamu, pasigailėjimą keliančiu darbu (anglų k. šį straipsnį galite rasti čia: http://tinybuddha.com/blog/6-ways-cope-miserable-job/). Ties pavadinimu dar galiu pasidžiaugti: mano darbas man tikrai nėra nepakenčiamas ar keliantis pasigailėjimą, tiesiog jame yra tam tikrų detalių ar išaušta tokių dienų, kurios išprovokuoja gilų nepasitenkinimą ir tuomet pasileidžia visas upelis „nenoriu“, „nereikia“, „velniop“, „kito darbo skelbimų“ ir pan. Net neabejoju, taip būna ne man vienai. Tik aš gal truputį ilgiau apie tai galvoju, tai kramtau ir virškinu keliasdešimt kartų.

Pirmas būdas, kaip susitvarkyti su nepakenčiamu darbu, kuris daro žmogų nelaimingą, siūlo surasti konkrečią tos nelaimės darbe priežastį ir pakeisti tai, ką galime, kas mūsų valioje. Turbūt būtų labai neteisinga sakyti, kad pagrindinė mano nelaimės darbe priežastis – tai, kad dirbu valstybinėje organizacijoje, kuri stipriai riboja kūrybiškumą ir suraišioja rankas tam tikrose situacijose: suprask, darysi taip ir ne kitaip. Žinau, kad ir pelno nesiekiančiose organizacijose gali atsitikti lygiai taip pat. Priežastis slypi aukštesniuose sluoksniuose – vadovybės debesyse. Pupų neauginsiu, į dangų keisti reikalų nelipsiu. Kas lieka? Apsukriai tvarkytis tame sluoksnyje, kuriame dirbu – prie žemės, prie žmonių, kur širdžiai šilčiau ir maloniau. Stengtis, kad savanoriai būtų patenkinti, kad turėtų galimybių tobulėti, kad gerai jaustųsi, turėtų su kuo nuoširdžiai pasikalbėti, galiausiai vietos susitikti ir pasišnekučiuoti, kartais išsilieti! Su kompiuteriais ir Excel lentelėmis draugauti: man jų gal ne visuomet reikia, bet reikia kažkam kitam. Kodėl gi dėl jų nepasistengti! Juk tik mano reikalas, kaip aš tą informaciją atsiminsiu, užsirašysiu ar ne, pasižymėsiu kur nors kamputy... Labai svarbu darbe susirasti sistemą, kad tau pačiam veiktų. Man asmeniškai reikia viską trumpai užsirašyti, nes smulkias užduotis pamirštu ir pradedu lengvai panikuoti. Tai padeda suteikti pirmenybę svarbiausioms užduotims. Be to, mano pasaulio suvokimas gana vizualus, todėl išbraukti atliktą užduotį lape man suteikia ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Man taip pat padeda užduočių neatidėliojimas, netgi ne pačių maloniausių – neužsibuvę darbai šviežiau kvepia, lengviau atliekami ir atlikti užleidžia vietą kitiems darbams, neperpildydami ir taip nesibaigiančio užduočių sąrašo!

Ne viskas darbe priklauso nuo žmonių, kurių galvos debesyse. Ir dėkui dievams! Mano pagrindinė vadovė man duoda laisvės, kiek įmanoma ir kiek galima iš jos tikėtis, ir tai man suteikia vilties ir šiek tiek įkvėpimo. Žmonės, su kuriais dirbu, irgi ganėtinai paslaugūs ir savotiškai remia savanorius, kaip gali. Ne visi, tačiau ir nedidelė dalis puikių kolegų nusveria bet kokius susiraukėlius ar nuo ilgamečio darbo pavargusius žmones be kibirkštėlės. Keičiu, kas įmanoma. Bet ir Romos per vieną dieną nepastatė.

Antras būdas susidoroti su gailestį keliančiu darbu siūlo pakeisti darbo istorijų, kurias sau kasdien pasakojame, siužetą. Turima omenyje visus rytinius, popietinius ir vakarinius „nekenčiu šito darbo“, „tai tiesiog varo mane iš proto“ ar „šiuo metu turėčiau būti kur nors kitur, kitas mano pašaukimas“ ir pan. Aš labai stengiuosi neįkristi į šitą užburtą ratą, nes žinau, kaip greitai galima jame užsisukti. Kaip straipsnis ir siūlo, bandau pakeisti visas neigiamas emocijas ir pasikalbėjimus savimi pozityviais arba bent jau neutraliais. Tikrai žinau, kad mano darbas nėra toks jau ir blogas. Manau, jis bent 60-70% atitinka mano šios dienos idealą, o tai jau yra šis tas! Be to, žinau, kad noriu susikrauti krepšį patirties ir dažnai dveji metai būna privalumas prieš trumpesnę darbinę patirtį. Tikslo finišo linija – spalio pabaiga! O vėliau gi negali žinoti – gal pasitenkinimo procentai iš lėto kils ir lapkritį nesinorės niekur skristi!

Trečias būdas verčia susimąstyti apie tuos, kurie su mumis, dirbančiais žmonėmis, kad ir kokį darbą turime, net nedvejodami pasikeistų vietomis. Juk ne veltui žmonės migruoja iš šalies į šalį, bėga iš karų nuniokotų žemių, kad apsaugotų ir galėtų pamaitinti savo vaikus, kitus artimuosius... Kai kurie iš jų dirba neišmatuojamas valandas už kelis grašius, kartais visai ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis. Tikrai ne visi galva palinguotų į mano nepasitenkinimo ritmą, kad štai, nuo pirmadienio iki penktadienio sėdžiu ofise, sprendžiu klausimus, susitinku su žmonėmis, jiems padedu ir palydžiu į grupes, pilnas laimingų mažamečių vaikų su tėvais ir globėjais, vedu mokymus, kuriais mėgaujuosi, stengiuosi, kad kiekvienai dienai suteikčiau prasmę. Palauk, o tai kas negerai?

Bėgu ir apsikabinu ketvirtą būdą, kuris siūlo viskam suteikti prasmę. Tai labai stipriai rezonuoja su manimi ir mano pasaulėvoka, nes aš ją noriu matyti viskame, kas mane supa ar ką darau pati! Per gyvenimą supratau, kad prasmė nėra kažkas, ką vienas ar kitas dalykas jau turi ar neturi, ją galima ir reikia sukurti ar surasti. Kas reikšminga man, nebūtinai bus reikšminga kitam gyvenimo pakeleiviui. Kas man turi prasmės, kitam gali atrodyti visiška nesąmonė. Tuo ir esame skirtingi ir nuostabūs. Darbe atlieku daugybę skirtingų užduočių ir sutinku daug įvairių žmonių, ir kiekvieną kartą stengiuosi, kad mano buvimas tuo laiku ir toje vietoje turėtų prasmę: juk galiu įdėti daugiau širdies į vieną ar kitą užduotį, rytinį pašnekesį su kolega ar planuotą superviziją su savanoriu. Tai labai, jeigu ir ne visiškai, priklauso nuo manęs pačios!

Penktas būdas siūlo susieti darbą su kitomis vertybėmis. Apie tai tikriausiai galvojau ilgiausiai. Ieškojau ir radau nemažai sąsajų, kuriomis džiaugiuosi, nes veikdama kažką kita ar dirbdama kitoje vietoje ar kitame mieste kai kuriais kasdieniais džiaugsmais negalėčiau pasimėgauti. Neseniai į darbą pradėjau važinėti motoroleriu ir jau pradedu tuo mėgautis! Iš pradžių buvo baisoka, tačiau dabar jau geriau pažįstu kelius, taisykles ir daugmaž žinau, ko galiu tikėtis iš kitų vairuotojų! Kai tapau truputį labiau nepriklausoma, pradėjau lankyti sporto salę, kuri, savo pačios nuostabai, man patinka! Naudotis treniruokliais niekuomet nejaučiau didelio malonumo, tačiau dabar tie du vakarai per savaitę – vieni iš mėgstamiausių. Taip gera nuvargti ir po truputį jaustis stipresnei. Jaučiuosi žvali, mažiau galvoju, geriau miegu – ko dar gali norėti! Jeigu dirbčiau kur nors toliau, važinėjimas į darbą turbūt taptų kančia (eismo spūstys, sugaištas laikas...), o sporto salė irgi neteiktų tokio malonumo, nes jau nusigauti iki jos būtų kitas reikalas. Į namus vakarais grįžtu laiku, neužtrunku kelionėje, jeigu nebūna didelių spūsčių. Tai man suteikia galimybę pasimėgauti vakaru, dar ką nors turiningo ar tingaus nuveikti. Finansinės pusės irgi negaliu pamiršti – juk jei nereikėtų pinigų ir viskas būtų nemokama, kažin ar visai dirbčiau! Savas kampas, kelionės, kasdieniai džiaugsmai ir rupestėliai – viskas kainuoja. Turėti darbą reiškia sugebėti už visa tai susimokėti. Galiausiai pats mano darbas man yra vertybė.

Paskutinis, šeštas būdas, kurio man dar reikia gerai pasimokyti, siūlo susikoncentruoti ties kitais dalykais, kurie lygiai taip pat svarbūs arba net svarbesni nei darbas: šeima, artimieji, asmeniniai santykiai, pomėgiai ir pan. Visuomet galime mokytis ko nors naujo, kai tuo tarpu dalį dienos praleidžiame darbe. Galime aktyviai ir turiningai išnaudoti vakarus, spūstis iškęsti besiklausydami muzikos ar knygos. Galime ir turėtume gyventi lygiai tiek pat ar netgi daugiau nei dirbti. Ties šiuo punktu tebesidarbuoju, braukiu prakaitą. Sporto salę priskaičiuoju prie „kitų dalykų.“ Šį ar kitą mėnesį turėčiau pradėti savanoriauti, jeigu patiks mokymai. Žingsnelis po žingsnelio saulėtais takais žengiu link savo tikslų. Ir kelionė man visai patinka!

Ketvirtadienį su kolegomis ėjome vakarienės. Nuo balandžio pirmos dienos netekome nemažai kolegų, kurie arba patraukė skirtingais keliais, arba užsitikrino kitą darbą toje pačioje organizacijoje, todėl vyko kaip ir atsisveikinimo vakarėlis. Dirbu su šaunia ir miela komanda, todėl galite įsivaizduoti, kokiu viesulu pastarieji mėnesiai pralėkė ir mano gyvenime. Tai, kad pati buvau įtraukta į reorganizaciją, ir tai, kad kiti žmonės neteko darbų, man buvo lengvas šokas. Visam tam ruošiausi, buvo laiko, tačiau ketvirtadienis buvo „ta diena“ – viskas realu, iš tikrųjų vyksta. Šie žmonės antradienį bus darbe, o šių nebebus. Taip paprastai.

Tą patį vakarą kalbėjomės su vienu iš kolegų ir jis labai maloniai pastebėjo, kad puikiai darbuojuosi, suprantu ir pritampu prie vietinių tradicijų ir kultūros, turint omenyje, kad Anglijoje gyvenu tik beveik pusketvirtų metų. Šis komplimentas ir jo komentaras, kad turiu įgūdžių ir žinių koordinuoti savanorius (gavau šį darbą ne be reikalo), mane sušildė ir įkvėpė.

Dažnai pagalvoju, kad norėčiau ir turėčiau būti kažkur kitur ir tai tikriausiai nepataisoma. Pastaruoju metu bent jau pradėjau svajoti ir lengvai planuoti, kada galėčiau būti kur nors kitur ir su kokiu bagažu: kuo galėsiu su tais kitais žmonėmis pasidalinti, ko pamokyti, kaip įkvėpti, koks bus mano pasaulio suvokimas, kokio platumo akiratis ir kaip tvarkysiuosi su savimi. Tas laikas ateis, bus kitos vietos ir kiti žmonės, todėl turiu pasistengti kiekvieną dieną nugyventi prasmingai, kad per gyvenimą galėčiau keliauti lengva galva ir širdimi...