Kai grįžau iš atostogų, reikėjo nuveikti pačius svarbiausius darbus. Vienas iš jų nenumaldomai švilpaujant vėjui ir virpant sustingusiems pirštams (na, gerai jau gerai, nebuvo taip baisiai, bet vis tiek aklimatizacija po Italijos saulės...) - užsikamšyti langus!
Kaip tariau, taip ir padariau! Palto skvernais ir skaidriu skėčiu skindamasi kelią pro Anglijos lietus nuėjau į centrą ir iš vienos charity parduotuvės nusipirkau porą senų pagalvių (ne, ne plunksninių). Prakirpau vieną ir džiaugdamasi jos turiniu, apsiginklavusi žirklėmis ir popierine juosta, darbavausi visą dieną! Iki sutemų (pradėjau po pietų, ir vis sugalvodavau ką nors į tarpus: juk langus kamšyti - baisiai ilgas ir vienodas darbas!)!
Kamšau kamšau savo langus, ogi žiūriu - kaimynas automobilį plauna. Taip nuoširdžiai, kruopščiai, gaiviai, su meile. Visai kaip aš kad langus kamšiau! Ir taip gražu pro klibantį stiklą į pasaulį lauke žiūrėti - juk pro jį jūra matos. Ir vakaro spalvos, atspalviai, priespalviai ir bum! tamsa. Darbą teko atidėti kitai dienai.
Atsikeliu gi kitą rytą, jau ruošiuosi kitą dalį langų kamšyt (o mano jie dideli ir kiau-ru-tė-liai!), tarpelius tarp stiklų ir rėmų užlipdyt, tik žiūriu - ogi tas pats kaimynas savo mašinikę (man atrodo, tą pačią) poliruoja! Kiek jausmo, kiek kantrybės!
Ir pagalvojau - visai kaip aš su tais langais. Taip ir pažinsi kaimyną. Ir praeiviai smalsiai jį stebėjo - ne kiekvienas, oi, kaip ne kiekvienas anglas taip nuoširdžiai prižiūri savo automobilį. Ir langus.
Langai užkamšyti. Rasoja. Tenka dabar duris vis atsidaryti, kad pasikeistų oras. Bet bent jau nepučia, o kai neapsikęsiu tokios ramybės ir šilumos, tai ištrauksiu pagalvę iš židinio - pratrauks. Užuolaidas susiuvau, atgal užkabinau - ir vėl nieko nesimato. Nei jūros, nei kaimyno...
