Kasdieniai lobiai nr. 2

Atrodo, mano kasdieniai lobiai bus supilti į aukso kalnus rečiau negu kasdien... Susigalvoju milijoną priežasčių, kodėl neprisėdu parašyti kas vakarą: tai per alkana, tai per soti, tai filmą norisi pažiūrėti, tai vakarienę gaminti - mano eilė ir taip toliau, ir panašiai! Žinoma, kartais po šiomis priežastimis slepiasi ir neramumai darbe, stresas, emociniai pervargimai ir, nors tarškinant kopiuterio klavišus, nereikia nulaikyti plunksnos, ne tik fizinės jėgos reikia prisėsti ir išsilieti.

Galiu pasidžiaugti tuo, kad kai kas nors gražaus ir šviesaus, įkvepiančio įvyksta mano kasdienybėje, stengiuosi tą akimirką pagauti ir užrašyti ten, kur ji bus saugi: telefone, Kindle, kompiuteryje arba užrašų knygelėje! Šį kartą norėčiau pasidžiaugti per praėjusias savaites sušildžiusiais įvykiais, kurie padeda išgyventi pykinantį sukimąsi europietiškame žiurkės rate, kurį šiuo metu tenka kentėti (kas, kad jis paminkštintas ir ryškesnių spalvų), ir kai kurių žmonių natūralų priešiškumą. Tegul mano dėkingumas išsklaido šio šlapio ir pilko sausio debesis...

Esu dėkinga už kelias praėjusias savaites ir už tai, kad

• praeitą savaitę kolegė pasisiūlė padėti nuvežti sulčiaspaudę, sveriančią apie 7,5 kg, į reikiamą parduotuvę išsiųsti atgal. Ryte, kai ją pati nešiau į stotelę ir vežiau autobusu, sulčiaspaudės nepriėmė, nes neturėjau atgalinio apmokėto brūkšninio kodo;
• nemažai vakarų namie buvo gražūs ir harmoningi;
• dienos darbe buvo produktyvios;
• vieną rytą nelijo taip smarkiai, kaip galvojau, kad lis!
• praeitą savaitę važiavome į Londoną pažiūrėti miuziklo, pastatyto pagal Maiklo Džeksono albumą "Thriller". Tai buvo mano kalėdinė dovana nuo draugo ir, turiu pripažinti, renginys vertas 10 balų! Nuprausė mane savo muzika ir šokiu, išgrynino mano širdies valiutą, pravalė sielą;
• šią savaitę du vakarus praleidau su puikiomis merginomis. Vienas iš jų maloniai nustebino, nes su draugo boso žmona retai kada ilgėliau pasišnekučiuodavome: abi esame intravertės ir mums tikrai reikia rasti už ko užsikabinti, o tai anksčiau tiesiog neįvykdavo dėl įvairių priežasčių: vietos, laiko, supančių žmonių ir t.t. Kitas vakaras buvo labai šiltas ir jaukus viduje, nes su laiko patikrinta drauge ėjome vakarienės ir mergaitiškų pokalbių į žuvies restoraną, o po jos - vietinių perliukų su gitara pažiūrėti kitoje gatvės pusėje. Buvo gera;
• vieną rytą parke snigo didžiulėmis snaigėmis, tai užsimaniau Kalėdų. Buvo fantastiškai gražu!
• turėjau pakankamai vidinės tvirtybės per praėjusį sudėtingą savanorių susirinkimą;
• vadovės darbe mane labai palaiko, kaip ir kai kurie "kito fronto" savanoriai, o man tai labai svarbu;
• penktadienį viena iš mano savanorių atėjo į ofisą ir mane stipriai apkabinusi pasakė, kad mane palaiko, ir atsiprašė užmiršusi ateiti į savanorių susirinkimą;
• į interviu ateina nemažai gražių ir šviesių žmonių, suprantančių savanorystės vertę ir norinčių prie jos prisidėti;
• dienos be lietaus - vėsios, spragsinčios šaltuku, žiemiškai malonios;
• vieną rytą kaimynas užšnekino mano surūgusį veidą ir privertė nusišypsoti;
• vieną vakarą po ilgos darbo dienos labai šnekus 3-4-erių metų berniukas savo protingais, gudriais ir užsispyrusiais pokalbiais su mama taip pat privertė nusišypsoti ir net nusijuokti;
• nusipirkome bilietus į Nepalą. Pagaliau nusprendėme, kad porai savaičių atostogauti važiuosime ten;
• užvakar draugo mama parvežė mane namo;
• tą patį vakarą susitaikėme su draugu po lengvų nesutarimų ir tarpusavio nesupratimų;
• gavau savo laikinas teises, tai dabar galėsiu laikyti mopedo vairavimo testą!

Nors dar tik ankstyva popietė ir sirguliuoju, turiu už ką padėkoti jau ir šiandien! Esu dėkinga už tai, kad

• liga nepaguldė į lovą, tik užgulė nosį, užpildė sinusus ir atėmė šiek tiek jėgų;
• jeigu niekas nepasikeis, mama ir sesė atvažiuos rugpjūtį manęs aplankyti, nes bilietai tai nupirkti šį rytą!
• atostogų laukimas ir lengvas jaudulys pagaliau pradeda stiprėti ir nusverti nemalonias akimirkas darbe;
• sėkmingai apsidraudėme, tai ramu;
• lauke dar nelyja!

Neabejoju, kad šiandiena man atneš dar daug gražių akimirkų, už kurias jausiuosi dėkinga. Kol kas reikia išsiilsėti, gerti daug arbatos, gal kokį filmą pažiūrėti ar knygą paskaityti, kad atsipalaidavimas ir geros emocijos paruoštų naujai energijos pilnai darbo savaitei.

Būkite sveiki ir dėkingi!

Palinkusių medelių šnaresiai

19/01/2015

Siaurutėlę Lietuvos padangę per trumpiau nei mėnesį nuliūdino trys link žemės lyg jauni medeliai palinkę paaugliai. Ne į arimus išėjo – su visam paliko namus, šeimas, artimuosius, draugus, nugyventą trumpą akimirką ir visą gyvenimą prieš akis... Savižudybės tema netyla dėl žinomų žmonių, savo noru pasitraukusių iš gyvenimo, tačiau paauglystės dagtį užgesina vis daugiau jaunuolių, kurių priežastys slypi visai kitur.

Apie savižudybę vienu ar kitu gyvenimo etapu yra pagalvojęs ar su ja susidūręs vos ne kiekvienas labiau išsivysčiųsių šalių gyventojas. Lietuvą, beje, irgi prie jų priskiriu. Deja, lietuvis apie tai nekalbės, slavas ir kitų komunistinių garų prisikvėpavusių šalių gyventojas – irgi, o skandinavai irgi į kitų batus žiūrės, jais gėrėsis, savus pamiršęs. Įmaišiau truputėlį stereotipų, kad nebūtų taip liūdna, tačiau tiesa yra viena ir ji liūdna – žmonės nelinkę kalbėti apie savižudybę, net žodį šį bijo ištarti, ką jau besakyti apie pasidalinimą savo paties mintimis apie pasitraukimą iš gyvenimo savo noru.

Kartą darbe mano kolega negalėjo nuvykti į darbo pokalbį kitame mieste, nes po traukiniu, kuriuo jis tuomet važiavo, išpuolė žmogus. Mano kolega nieko nepešęs grįžo į mūsų kabinetą ir kažkaip pradėjom komentuoti situaciją. Kiek ironiškai į ją pažiūrėjome iš tos pusės, kad labai jau egoistiška pulti po traukiniu: kiek žmonių dienos ritmą sutrikdai (kas namo, kas į darbą, gal kas pasiutusiai skuba), kaip brangiai tai gali atsieiti eismo bendrovei, kaip sunku vairuotojui, kuris tą žmogų mato paskutinę akimirką ir nieko negali padaryti, tik visą likusį gyvenimą prisimena tą vaizdą. Kad ir kaip snobiškai tai skambėtų, truputį pasijuokėme. Paskui pradėjome diskutuoti savižudybės tema, jau rimčiau, ir mano jau keli kolegos (abu anglai) paatviravo, kad norėjo, ir vienas net planavo, kaip tai galėtų padaryti. Aš tuomet (lietuvė) patylėjau. Bet ir aš. Apie tai esu galvojusi.

Įtariu, kaip baisu šį įrašą skaityti tiems, kurie mane myli, brangina, kurie manęs ilgisi ir apie mane galvoja. Galiu jus užtikrinti – tai buvo labai seniai – paauglystės metais. Dabartiniu gyvenimo etapu labiau linkstu į gilius filosofinius apmąstymus, o tuomet savižudybė labai smalsiai atrodė. Įsivaizduoti save karste, apsuptą paskutinį atsisveikinimo žodį atėjusių ištarti šeimos narių, giminaičių, klasiokų, draugų, pasaulio (!) gyventojų, pripažinsiu (o gal su manimi tyliai sutiks ir vienas kitas skaitytojas), romantiška. Ir iš kur tas suvokimas? Iš kur tas noras pabėgti, užtrenkti duris, niekad nebegrįžti? Iš kur tas kitiems keliamo skausmo nesuvokimas ir toks didžiulis egoistiškumas? Paauglystė – nelengvas laikotarpis ir atsakymas į daugelį tėvams keliamų klausimų. Kai pradedi skaityti, gilintis, imi geriau suprasti. Bet ar daug literatūros skaito šiuolaikiniai tėvai, kad suprastų savo vaikus, ir kiti suaugusieji, kurie su vaikais dirba ar matosi diena iš dienos? Tikriausiai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kai dar baisu gniužulėlį iš rankų išmesti, nušluojamos lentynos, o vėliau? Tas gniužulėlis ir lieka gniužulėliu, nesvarbu, kad kelnės jo per trumpos, o skeletas baugiai šviečia per permatomą odą, nors kelis kartus per savaitę jo skrandis pamaloninamas McD...ds. Iš rankų gal ir neišmesi, bet iš lopšio gali ir iškristi... Paauglių savižudybės – vienas iš tokių pavyzdžių.

Suaugę žmonės, kurie gyvena, kaip sakoma, „ant savo sprando“ ir save aprūpina kasdienybės išlikimo reikmenimis, turi teisę rinktis. Nenoriu papiktini ar nuliūdinti žmonių, kurių mylimieji, brangūs gyvenimo palydovai, šeimos nariai ar draugai iš gyvenimo išėjo savo noru, tačiau sulaikyti jų niekas neturi teisės. Jeigu neklystu, žmogaus konstitucijoje yra paminėta teisė oriai numirti. Kiekvienas šią sąvoką supranta savaip, bet jeigu kažkam savižudybė yra oresnė negu gyvenimas, kas teisėjas? Ar buvai jo viduj, ar jutai jo depresiją, ar pavaikščiojai apsiavęs jo batais (kaip anglai mėgsta sakyti)? Visi mėgstame teisti, aiškinti, kaip visiems gyventi, kas dykaduonis, o kas naktimis per daug trankosi, jokios atsakomybės neturėdamas. Nedaug kas pakelia akis į kitoje gatvės pusėje mušamą moterį (ar vyrą), už išnarintos rankos tempiamą klykiantį vaiką, pliengaliu talžomą šunį... „Susitvarkys. Po 10 minučių susitaikys, apsikabins, pasibučiuos ir toliau gyvens. Taip išgyvenom mes, ir jie, žiūrėk, išgyvens.“ Žmonėms reikia ištiesti pagalbos ranką, o ne ja ploti per jau ir taip žaizdotus ir randuotus veidus.

Paaugliai, deja, į suaugusių žmonių kategoriją dar neįkrenta. Jiems dar gyventi ir gyventi iki 18-os ir dar ilgai po to, kad suprastų, kas yra suaugęs žmogus (ne visi ir 30-ies ar 40-ies metų sulaukę tai supranta!). Jų emocijos šoka iki Everesto viršūnės ar grimzta į Balkano ežero dugną... Jų meilės trumpos, o neapykantos ilgos. Jie nepakenčia jokių konkurentų. Kartais ir paprasto kito paauglio nepakenčia – ne visada suprasi už ką, nes dažnai jųdviejų gyvenimo sąlygos, būdas, plaukų ar akių spalva būna netgi labai panašios. Nori išsiskirti iš kitų, valdyti situaciją, būti išrinktaisiais. Paaugliai ieško savęs visur ir visada, kartais randa, o kartais taip ir blaškosi, kol bures į platųjį vandenyną didžiojo gyvenimo vėjai išplukdo.

Paauglys – tai didelis vaikas (jau jaučiu kaip užvirė kai kurių skaitytojų kraujas). Jaunas žmogus, atsirenkantis, kuri atsakomybė jam tinka, o kuri dar gali palaukti. Tuo jis skiriasi nuo suaugusio žmogaus, kuriam pabėgti nuo atsakomybių jau nėra kur (kai kurie tai dar sugeba – į alkoholį ar narkotikus nugrimzta, ir nėr atsakomybės!). Suaugusio žmogaus pareiga – mokyti vaiką, parodyti jam daugybę teigiamų kelių, iš kurių jis galėtų pasirinkti, ir papasakoti apie daugybę neigiamų, kurių jis galbūt galėtų išvengti, apie juos bent jau žinodamas nepagražintą tiesą. Suaugę žmonės – tai ne tik tėvai, seneliai ir kiti artimieji, tai – ir mokytojas, ir kiemsargis, ir pardavėja, ir nepažįstamasis gatvėje. Visų mūsų pareiga apsaugoti tuos gniužulėlius iki kol jie bus pasirengę rūpintis kitais, po jų į sunkų paauglystės etapą įžengusiais. Visų mūsų gyvenimo mokslas turėtų apimti sritis, sutrukdančias paaugliui nutraukti savo gyvenimą, apie kurį jis dar mažai išmano. Tai – ne vieno ir ne dviejų žmonių darbas ir atsakomybė.

Mane giliai sukrėtė pašaipų problema ir dėl jos galimai nusižudžiusios mergaitės istorija. Pašaipos – vis labiau įsišakojantis paauglių bendravimo būdas, kuriam kelią užkirsti būtina, tačiau ne visi tam pasiruošę ir, kaip galima numanyti, ne visi to nori. Didžiulę baimę kelia tai, kad dažnai suaugę žmonės net nesupranta patyčių, jų negirdi kaip žalojančių žmogaus vidų žodžių, jas ignoruoja ar jų bijo. Patyčios – didžiulė problema ir Anglijoje, neabejoju, kad Europa nuo jų atsiginti irgi negali. Kai kurie pasišaipymai natūralūs, kasdieniški juokeliai, be kurių neįsivaizduojamas paauglio gyvenimas ir kurie pamirštami per minutę, tačiau daug jų, ypač nuolatiniai ir labai skaudūs, perkeliami į aukštesnį ir smarkiai žalojantį lygį.

Truputį panaršiau viename labiausiai įsigalėjusių socialinių tinklų ir pastebėjau, kad po skaudžių paauglių istorijų į viešumą iškilo daugybė patyčių atvejų. Kai kurios jaunystės aukos ir dabar skaudžiai tai išgyvena, kai kurios – viską nugalėjo ir džiaugiasi suaugusio žmogaus laisve. Paaugliai yra iš tiesų žiaurūs ir mokykla – puiki dirva tam žiaurumui augti. Juk būtent mokykloje tavo klasiokai panašaus amžiaus ir interesų (kurie dažnai ne vienija, o priešina), o žemesnėse klasėse – jaunikliai, kurių plunksnas gali papešioti! Iš manęs šaipėsi. Pasišaipiau ir aš. Kartą – kiek per skaudžiai, ir dėl to nė kiek nesididžiuoju. Tąkart man iš keršto pešė plaukus, bet dabar žinau ir pripažįstu, kad buvo už ką.

Baisiausia, kai šaiposi mokytojai, kurie, galvotum, turėtų už tave pastovėti ir tave apginti. Deja, realybė yra kitokia ir dažnai pasitaiko atvejų, kai nusijuokti suskuba ir gerbiami klasės vadovai bei kiti mokykloje įdarbinti asmenys. Žmonės, kurie jauną žmogų turėtų ruošti gyvenimui. Žmonės, kurie turėtų šviesti, aprodyti daugybę padangių ir įkvėpti draugauti bei skristi. Žmonės, kurių ne tik vardai, bet ir profesija galėtų būti rašoma iš didžiosios raidės. Nuvilia. Apgauna. Sugniuždo.

Kartais išgirstu ar paskaitau, kaip gerai buvo komunistiniais laikais, kai vaikus už nusižengimus į žirnius klupdydavo ar liniuote per pirštus plakdavo. Tada visi klausė vyresnių ir jokių problemų nebuvo. Vaikai savo pareigas žinojo, o jų vienintelės teisės buvo šilti namai ir duona ant stalo (ir tai, jeigu pasiseka). Gal ir nieko. Tik tiek, kad ir aš ten buvau, alaus midaus negėriau, per burną nevarvėjo, už ne ten ant muzikinio instrumento padėtus pirštus su liniuote gaudavau. Ilgai netvėriau. Paklusnumo, galiu drąsiai teigti, tai neišmokė. Groti – irgi.

Šiuolaikinis pasaulis į priekį juda dar nematytu greičiu. Šių dienų jaunimas moka tokių dalykų, apie kuriuos mūsų seneliai nedrįso pasvajoti, o mūsų tėvai dabar irgi sparčiai kabinasi į naujoves ir prie jų pratinasi. Tiesa, kad kai kuriose srityse jaunuoliai labai pažengę, o kitose – sumenkę. Negali jų kaltinti tik dėl to, kad laisvė, išsivadavimas iš komunizmo gniaužtų ir nuolat tobulėjantys įstatymai labiau pabrėžia jaunų žmonių teises negu pareigas. Negali jų kaltinti ir dėl to, kad mūsų tėvus vidurinėse mokę mokytojai, kad ir kokiais išminties klodais pasididžiuoti galėtų, nesudomina šiuolaikinių paauglių. Mokytojai, kaip ir mokiniai, turėtų tobulėti. Jie turėtų koncentruotis į savo auditoriją ir keistis, ieškoti būdų, kaip savo mylimą mokslą paversti įdomiu užsiėmimu, kaip paįvairinti pamokas, kaip išmokyti jaunus žmones mąstyti patiems ir atsakyti už savo veiksmus. Mokytojai turėtų suprasti, kad tai, kaip buvo auginti ir mokyti jie, teisingai ar neteisingai – ne mums teisti, jau nebeįdomu, kartais – ir nebepriimtina; kad jau mūsų tėvai turėjo kitokį mokymosi stilių (kiekviena klasė, individas jį turi!!); kad viskas keičiasi... Ir aš nemėtau akmenų į mokytojų daržą, nes ši duona kartais gali būti labai sausa ir karti, bet man labai sunku klausytis „pats kaltas“, „pati kalta“ moralų.

Vaikas, mano nuomone, niekuomet nėra „kaltas“, jeigu nesupranta to, ką daro, jeigu niekas jam prieš tai to nepaaiškino. Tol, kol suaugę žmonės jo neišmoko įvairių gyvenimo modelių ir neparodo daugybės kelių, iš kurių jaunuolis gali pasirinkti ir pradėti mokytis „tikrai“ gyventi, vienintelis kelias, kurį jis žino – tėvų ir kitų jį supančių žmonių duotas. Kai viščiuką, iš kiemo išklydusį ir nuo mamos pasilikusį, einantį vieninteliu pagrindiniu keliu, vedančiu per kaimą, partrenkia automobilis, jis irgi - „pats kaltas“?

21/01/2015

Žmones, kad ir kokio amžiaus jie būtų, reikia mylėti ir mokyti, o ne nuolat prikaišioti ir teisti. Pastarasis bendravimo būdas niekuomet prie nieko gero neveda. Labai dažnai vaikai, kurie tyčiojasi, jaučia vidinį nepasitenkinimą savimi, savo namais, tėvais, turtais, mokslo rezultatais ir panašiai. Vaikas, kuris mano, kad turi viską, ko jam reikia (ir tai tėvų nuopelnas), retai kada pasišaipys piktybiškai. Atsimenu tą vieną atvejį, kai skaudžiai pasityčiojau iš žmogaus, nes man buvo pasiūlyta tai padaryti. Nesupraskite manęs neteisingai, neverčiu kaltės ant to „blogiuko“, nes būtent man tuomet dar neužteko proto pasakyti „ne“ tam, kas, giliai širdy jaučiau, yra labai neteisinga. Kai iš manęs pasišaipė mokytojas, suglumau ir buvau labai sugėdinta. Lygiai tas pats jausmas širdy – taip daryti yra tiesiog negražu ir neteisinga. Jeigu suprasite, kad dėl to ar dalinai dėl to žmogus gali nutraukti savo gyvybę, gal tai smogtels stipriau.

Šiandien grįždama namo svarsčiau, ar kelti šį įrašą į dienoraštį, ar ne. Dėl tos pačios priežasties užvakar naktį palikau jį nebaigtą, ir išsunkta nuėjau miegoti. Turbūt ne vienas santūresnis žmogus sakytų, kad gal nereikia rašyti apie tokius dalykus. Šiandien aš tvirtai žinau, kad ne tik reikia, bet ir būtina apie tai rašyti, skaityti, kalbėti ir diskutuoti. Žmonės dažnai prieina liepto galą, nes nežino kitų kelių, neatsimena ar nepastebi per gyvenimą praeitų kryžkelių. Liepto galas egzistuoja mūsų galvoje, o ne gyvenime. Gelbėkim gyvybes būdami atviri ir plataus mąstymo, leiskim joms išskleisti žiedus ir savo gražiomis sielomis puošti pasaulį. Tegul liepto gale jų laukia šiltas ežeras ir vasaros saulė, o ne bedugnė ir ranka pakeverzoti atsisveikinimo laiškai.

Kai kam gali pasirodyti, kad mano įrašas bejausmis, pilnas racionalių svarstymų apie tai, kas iš tikrųjų yra beprotiškai liūdna ir skausminga. Nesuskubsiu gintis. Visos mano ketvirčio amžiaus netektys, mano tėvelių ir sesių brangių žmonių ir draugų netektys, mano klasės draugų brangių žmonių netektys, tarp kurių buvo ir savižudybės atvejų, kiekvieną kartą mane stipriai sukrėtė ir ir kiekvieną jų išgyvenau viduj. Labai sunku priimti žmonių mirties priežastis, kurios ne visada gali būti lengvai paaiškinamos. Dar sunkiau, kai žinai, kad buvo įmanoma padėti, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.

Šitai yra viena medalio pusė. Bet nei ant vienos iš jų neparašyta „pats kaltas(-a)“.

In memoriam

Žmogaus gyvenimas – lyg maišelis kristaliukų. Kai ateina laikas, suyra maišelis, kristaliukai pabyra ir žėri, žvilga ant žemės… Kaip šerkšnas ant šakelių. Pavasarinė rasa ant žolės. Deimantai, kai nuo jų atsispindi šviesa. O kartais tas žvilgėjimas su niekuo nepalyginamas: nieko panašaus nesame regėję, o mūsų siela viską mato pro kitokią prizmę, dangumi, saule ir žvaigždėmis išaustą.

Praeitą pirmadienį sulaukiau mamos skambučio. Ji man nedažnai skambina į darbą, todėl nujaučiau, kad ir šį kartą tai nebus tik paprastas pasilabinimas. Mirė močiutė. Akyse sužvilgo ašaros, viena kitą nusivijo per rausvus skruostus suvilgyti sustingusių ir tuo pat metu virpančių lūpų, sunkiai ištariančių žodį. Suspaudė širdelę…

Pabiro močiutės kristaliukai. Prisiminimai visų širdyse, nuveikti geri darbai, pasakyti šilti žodžiai. Paglostytos galvos, supintos kasos ir pakedenti plaukai. Užauginti mylimi vaikai, anūkai, pamatyti ir į pasaulį palydėti – proanūkiai. Nueiti, numinti, nuvažiuoti keliai. Mirtys ir gimimai. Išklūpėtos ir iššnabždėtos maldos…

Mano vasaros atostogos, pasivaikščiojimai po pievas ir miškus, pagrybavimai, virbalų, vąšelių ir siūlų karalystė, vištos po kiemą draugiškai (ir ne visai) kudakuojančios, gaivus šulinio vanduo, visų metų laikų ir dar Antaniniai obuoliai, nesuskaičiuojamos valandos kasinėjantis po praeities lobius (mamos, tetų ir vyresnėlių pusseserių mokyklinius sąsiuvinius, knygas, nuotraukų albumus…) ant „viškaus“, iškūrentos krosnys, spoksojimai į lubas bažnyčioje ir tylos saldainių popieriukų akustinis traškėjimas…

Išėjo močiutė pasiruošusi: nuotraukų albumą peržiūrėjusi, siūliukus į vietas sudėliojusi. Turbūt kiekvieną ramiai apgalvojo, prisiminė, galvą mintimis paglostė, atsisveikino.

Žvilga, žėri žemė mano močiutės kristaliukais nuberta, o mes raudam, nes bijo mūsų akys tos dangiškos šviesos. Tik kai nurims mūsų skausmas, ta pati šviesa šildys širdis ir apkabins prisiminimus, pridėdama po kristaliuką į mūsų pačių maišelius…

***

Rašau ir raudu. Iš liūdesio ir dėkingumo, kad praeitą savaitę kelioms dienoms išleido iš darbo, kad spėjau laiku ir sėkmingai grįžti namo, kad galėjau atsisveikinti su močiute ir palydėti ją į Amžinąją kelionę, kad galėjau būti su mama tokią sunkią akimirką ir praleisti šiek tiek laiko su šeima, kad sėkmingai ištvėriau aktyvias ir kartais kiek varginančias keliones ir susitvarkiau su visais iškilusiais sunkumais, ir kad buvau priversta šiek tiek labiau susimąstyti apie gyvenimą, darbą, keliones.

Dar kurį laiką tam tikri žodžiai, išgirsti garsai, pajusti kvapai ir daugybė prieš akis iššokančių prisiminimų nugvelbs ašarą. Tegul būna ji giedra. Tie, kurie tyliai ir ramiai išeina, palieka po savęs ramybės kitiems. Apsikabinkime ją.

Tegul ilsisi ramybėje.

Kasdieniai lobiai nr. 1

Štai ir pirmoji mano padėka iš kasdienybės lobių serijos. Kai atostogauju, ne taip jau ir sunku rasti kuo džiaugtis!

Šie įrašai bus trumpi ir aiškūs (kiek jau įmanoma su mano ilgu liežuviu ir vikriais per klaviatūrą šokinėjančiais pirštais!), ir, žinoma, pozityvūs!

Vakar prieš eidama miegoti savo Kindle susirašiau, už ką buvau dėkinga, kad nepamirščiau:

• Už tai, kad ryte nereikėjo išlipti iš lovos. Lijo, dangus viską pilkai nutepęs nieko gero nežadėjo, o aš pasinaudojau ta proga, greitai papusryčiavau ir šmurkštelėjau atgal į lovą, pasiėmiau savo Kindle ir įnikau į knygą. Skaičiau, kiek tik geidė širdis, ir prisiminiau patį skaitymo malonumą!
• Už tai, kad vakare pažiūrėjom gerą filmą ("Taken", jeigu kam įdomu!);
• Už tai, kad radau gerų straipsnių paskaitinėti internete;
• Už tai, kad tokiom nedraugiškom orais dienom turiu stogą virš galvos!

Šiandien esu dėkinga už tai, kad

• dar vieną rytą nereikėjo skubėti keltis;
• šįryt lėčiausiai išgėriau puodelį kapučino kavos;
• nusipirkome maisto visai savaitei! Laukia skani vakarienė;
• išėjome pasivaikščioti po parką, kuriame gyvename;
• ramiai, šiltai ir jaukiai leidžiu paskutinį atostogų vakarą namie, o po vakarienės žiūrėsime filmą;
• jaučiuosi pailsėjusi ir pasiruošusi kibti į darbus;
• šiandien nelijo!

 

Ne taip paprasta dėkoti už paprastus dalykus gyvenime, kaip gali atrodyti! Kovoju su niežuliu prirašyti kokių neigiamų ar pašiepiamų komentarų, bet griežtai laikysiuosi dėkingumo taisyklių ir mėgausiuos lobiais, pelenus nupūsdama kuo toliau!

Avelės vilnoj pasislėpę metai

Trečia diena plaukia įsisupus į baltą chalatą ir lygiai tiek pat laiko galvoje sukasi šis įrašas, o gal net dar ilgiau. Antrą dieną po baltu chalatu slepiasi jauki rožinė pižama su širdelėmis nuklotomis kelnėmis ir rožėmis nusėta palaidine su Eifelio bokštu – išsirinkau kalėdinių dovanų. Pirmą dieną – šiandien – jaučiu, kad galva šviesesnė; ne todėl, kad Naujųjų sutikimas būtų buvęs griausmingas. Gal todėl, kad jaučiuosi pasirengusi peržvelgti praėjusius metus ir pagaliau kaupiasi jėgos kibti į šių metų gyvenimą. Dega žvakelės, pamažėle vakarui veriasi dangus, fone skamba klasikinis rokas, o aš noriu rašyti.

Naujųjų Metų išvakarėse iš brangiausiojo gavau pastebėjimą, kad aš niekuo nesidžiaugiu. Iš pradžių įsižeidžiau, kad apie mane taip galvoja man toks artimas žmogus, bet vėliau, vis daugiau apie tai galvodama, supratau, kad tai tiesa. Nors puikiai išmokau negyventi praeitimi ir ten nepraleidžiu daug akimirkų, tačiau tai turi ir tamsiąją medalio pusę – negalvodama apie praeitį, nepermąstydama savo pasiekimų ir nuverstų kalnų (darbas su savanoriais, savas kampelis, kelionės – tik keli didesni pavyzdžiai), neturiu progos pajusti džiaugsmo. Viskas lieka užrakinta tuomet, kai kažkas nuostabaus įvyko ir gal dar kelias savaites po to, kai džiaugsmas šviežias, šiltas, ką tik iš širdies išplaukęs. O tuomet prasideda kasdienybė su tuo pačiu pasiekimu, o gal ir kitais, bet džiaugsmas susilieja su kasdieniu atsikėlimu ryte, tuo pačiu puodeliu arbatos ir ilga darbo ar trumpa savaitgalio diena. Nebeišskiriu šio jausmo spalvų, formų ar kvapų. Viskas pasidaro vienoda, nes neieškau skirtumų. Ne visuomet ieškau ir kasdienybės grožio, kurį, teoriškai žinau, reikėtų pastebėti ir už jį padėkoti. Daug gražaus gyvenimo teorijos žinau, begalę jos perskaičiau ir išgirdau, bet dar vargstu su jos įgyvendinimu!

Ponia Vienoda niekada nebuvo man draugė. Žinau, kad gyventi vienoje vietoje man geriausia metus, kol dar visi mano jutimai stipriausi: spalvos atrodo ryškiausios, garsai, kvapai ir skoniai žadina vaizduotę ir įdarbina naujas, niekad nenaudotas smegenų jungtis, nepažįstami žmonės visuomet daugiau šypsosi, o niekuomet nematyti vaizdai ir dar neišvaikščiotos gatvės natūraliai žadina smalsumą ir stebina kiekviename žingsnyje. Ne taip svarbu tuomet, kokį darbą dirbi, tik kad nebūtų 14 valandų per dieną, kad tik liktų laiko pasidžiaugti viskuo, kas nauja. Ilgiuosi to – ir tai turbūt didžiausias mano džiaugsmo graužikas. Gyventi vienerius metus vienoje vietoje ir tuomet susikrauti lagaminus bei iškeliauti į kitą kraštą gera, tačiau tai pykstasi su kita mano sielos dalimi, reikalaujančia truputį stabilumo. Be to, kiekvieną kartą nužengus ant svetimos žemės, žmonės nori (ar nenori – o tai kur kas prasčiau) tave pažinti, kad galėtų pasitikėti, tai užima laiko, o tuo metu viską turi pradėti iš naujo. Nežinau, ar šiuo metu norėčiau sugrįžti prie nuogo nulio ir vėl ieškoti prasmės. Juk kai šiek tiek pasilypėji, atviresni ir platesni horizontai matyti.

Žinau ir pažįstu ir daugiau savo džiaugsmo graužikų. Galvoju, kad dabar pats laikas su jais susidraugauti ir pakeisti jų mitybą. Gal galėčiau jiems kaip nors atiduoti sukrimsti tai, kas man ramybės neduoda? Oi, tai galėtų pasidžiaugti stipriomis emocijomis ir pokyčiais! Visais praėjusiais metais kinkos reguliariai drebėjo dėl darbo, kiekvieną kartą su sumišusiais jausmais perpildyta galva laukiau kontrakto, užtikrinančio dar kelis mėnesius. Metų gale lyg ir tapau nuolatine darbuotoja, o po savaitės, prieš pat atostogas, sužinojau, kad ponia Reorganizacija meta mane ir mano kolegę į vieną puodą dėl darbo kovoti. Turbūt nė nereikia sakyti, kad pasijutau išduota. Pyktį ir neskanią neviltį keitė baimės ir liūdesio jausmai, kaitinantis šauksmas nepasiduoti. Su kolege dirbome nuo pat pradžių, kai tik įžengiau į savanorių koordinatorės pareigas prieš kiek daugiau nei metus, puikiai sutariame ir bendradarbiaujame iki šiol. Iš jos daug ko išmokau ir patirtį pritaikiau savo darbe, išfiltravusi tai, kas man tinka ir patinka. Per vieną dieną tapome taikiniais, o aš per vieną mėnesį ir nusilpau. Emociškai ir fiziškai gruodis mane iš tiesų suslėgė.

Bandžiau iš darbo pabėgti. Buvau pakviesta ir nuėjau į kelis interviu už organizacijos, kurioje dirbu, ribų. Planas A nepavyko. Gavau darbą savo organizacijoje, kur nuo balandžio pirmos dirbsiu savanorių koordinatore visu etatu per du susiliejusius miestus. Iš šono žiūrint, žinau ir pasakysiu, viskas atrodo puiku: stabilios pajamos bent jau kuriam laikui (iki kitos reorganizacijos?), darbas, apie kurį svajojau (?), galimybė be daugybės emocinių kryžkelių išsimokėti už savo kampelį, netgi pasiimti atostogų ir pakeliauti. Dar kelis kartus tai parašysiu ir tikriausiai pati tuo patikėsiu! Kuo nesidžiaugti, paklausite? Tiesa ta, kad mano vidinės motyvacijos pinigai nesutepa (turiu omeny sutepimą, kad geriau veiktų), taigi lieka išoriniai motyvatoriai, kuriuos turiu susikurti, tuo pačiu metu nepažeisdama savo vertybių harmonijos. Svajonių darbas, tikiu, egzistuoja, bet tai nėra tik pareigų pavadinimas. Taip, labai norėjau dirbti su savanoriais ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ši galimybė man buvo suteikta. Tiesa ta, kad darbo aprašyme daug dalykų nepaminėta... Mano kampelis puikus ir mėgaujuosi savo tingiomis atostogomis būtent jame! Na, o atostogų sunkiu darbu nusipelnau visuomet ir išvažiavimas kažkur kitur, aplinkos pakeitimas – tik į naudą! Tik nežinau, kas man labiau patinka: nusikalti darbe ir smegenų prakaitu užsidirbti svarą kitą, kurie išleidžiami sąlyginai trumpų atostogų metu, ar dirbti mažiau ir mėgautis daugiau be reikiamybės visąlaik pabėgti...

Realybė aušta ir vėsus žiemos vėjelis tik pučia pro ausis senas naujienas: šie metai ant mano pečių užkraus kur kas daugiau atsakomybės ir darbo, už kurį, žinia, niekas nemokės milijonais daugiau. Juk ir reorganizacijos vyksta dėl to, kad reikia sutaupyti pinigų, ir kad vienas žmogus atliktų kelių žmonių darbą. Pusantro etato sukoncentruoto į vieną dar nebūtų didžiausias skausmas, jeigu pats darbas suktųsi apie tą savanorystę, kaip aš ją suprantu. Deja, darbas valstybinėje įstaigoje išmoko apeiti kai kurias uolose iškaltas taisykles, tačiau ne visas. Laisvė prasideda ir baigiasi darbuotojo galvoje. Norėtum išgelbėti pasaulį, bet darai tai, ką gali, o valstybė daro tai, ko reikia jai. Kartais šie norai ne visiškai sutampa ir atsiranda trintis. Būtent šią trintį bandau ištirpdyti pakeisdama savo mąstymą, bandydama sugalvoti elgesio ir darbo modelius, kurie atneštų daugiausia naudos individams (dėl kurių teoriškai ir dirbu) ir valstybė liktų patenkinta. Ir anksčiau jų vis naujų ieškojau, tai – niekad nesibaigiantis darbas, nes visuomet, kasdien, jei ne porą kartų per dieną, bus pokyčių! Turiu būti visuomet pasiruošus!

Kai galvoju apie savo darbą, visuomet pasvarstau, kur tie žmonės, kurie verčia kalnus, keičia pasaulį, gelbėja žmones? Noriu prie jų priartėti, noriu paliesti tuos lyderius, su jais išvien dirbti, iš jų mokytis ir juos sekti. Tuos, kurie turi kuo pasidalinti ir išmintingai tai daro. Man dar reikia, kad kas parodytų tikrą kelią, kurį tik mintyse piešiu. Žinau, kad jis egzistuoja. Vien ta mintis turbūt mane ir laiko darbe: nugyventi šiandieną, įgauti patirties ir panaudoti ją ateityje. Kad nereikėtų prie nuogo nulio glaustis. Štai ir mano planas. Puotaukit, džiaugsmo graužikai! Nepasiduosiu.

Šį įrašą planavau pradėti praėjusių metų pasiekimais ir džiaugsmais, bet ant minčių kilimo nuskriejau į kitą pusę... Jau kurį laiką visur skaitau, kad sustiprinti laimės jausmui (ar kad jį pajustume) reikia kasdien padėkoti už vieną, tris, penkis... įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus, jausmus, ką tik nori, tik reikia tai pavadinti, apibūdinti; geriausia tai daryti juos užrašant. Pernai tai išbandžiau – išsilaikiau porą mėnesių. Tiesa, nerašiau kasdien, bet vis tiek graži patirtis. Šiemet galvoju, kad visai norėčiau vėl tų gražių dalykų kasdienoje paieškoti ir juos šiame dienoraštyje užrašyti. Nedaviau ir neduodu jokių naujametinių pažadų nei sau, nei kitiems, bet būtų visai smagu!

Vis slystu nuo praeitų metų... Bet norėčiau prisiminti, paminėti ir padėkoti už tai, kad gražūs jie vis dėlto buvo. Facebook‘as priminė apie keliones: kaip dviračiu apmynėme saulėtą Madridą ir futbolo rungtynes ten stebėjome, du kartus lankiausi Lietuvoje (žvarbią žiemą ir malonią vasarą), Airijoje sesę lankėme, Italijoje mėgavausi rudeniu ir aplankiau drauges, Sieną, vietinės reikšmės kelionės aplinkui (Londonas, Braitonas, Meidstonas, Bexhill ir kt.), pasivaikščiojimai Hastings‘e... Nors ir suvarpyti nežinomybės, amžinų pokyčių, nerezonuojančių vertybių, išdavystės ir kitų neskanių jausmų, sėkmingai praėjo darbo metai. Beprotiškai daug išmokau ir išmokiau (kaip gera galų gale turėti ir daryti kažką savo, kad ir kokia saviapgaule kartais tai kvepėtų!), sutikau malonių žmonių, tarp jų – puikių šviesių savanorių, pati paaugau, supratau, kokia stipri esu ir galiu būti. Iki pat lapkričio nuoširdžiai prižiūrėjau savo versliuką, o metų gale jį labai savanoriškai pardaviau kitam užsidegusiam ir idėjų pilnam žmogeliui auginti ir mylėti. Asmeninis gyvenimas irgi be didesnių audrų jaukiai plūduriavo visus metus. Jokių priešų, nė minties apie tokius. Nedaug draugų, gal reikėtų kelių daugiau aplinkui. Sveika ir laiminga šeima. Atrodo, išskyrus tuos vidinius demonus ir džiaugsmo graužikus, niekas saulės netemdė, bent jau kiek atsimenu šiandien, jau ant kito kranto sėdėdama ir žvelgdama į praėjusius metus.

Kaip jau minėjau anksčiau, jokių naujametinių pažadų niekur nepasėjau, į buteliukus prikaišiojusi po obelim neužkasiau ir apskritai jokių norų sąrašų nekūriau. Kai kuriems, girdėjau, jie padeda tvirtai siekti užsibrėžtų tikslų. Kai kurie (tikriausiai dauguma) šiuos pažadus sau ir kitiems sulaužo dar sausį, o kaip skaudu ir sunku (ir galbūt net gėdinga!) ką nors išduoti... Kad savęs nekankinčiau už nepasiektus tikslus nr. 29, 85 ir 92, nusprendžiau svajoti, mąstyti ir siekti, bet ne naujametinių burbulų, o kasdienybės tobulėjimo ir džiaugsmo. Tikiuosi pradėti savanoriauti su jaunimu, kuriam reikia pagalbos ieškant darbo, išsilaikyti motorolerio testą ir pradėti judėti po miestą ant dviejų ratų, įgavus šiek tiek daugiau laisvės dažniau apsilankyti baseine ir sporto salėje. Norėčiau skaityti daugiau knygų, toliau sėkmingai tobulėti darbe ir užmesti akį į skelbimus, ar kur kitur nesipildo svajonės (seni įpročiai!). Taip pat galvoju apie jodinėjimą, tai reikėtų pamėginti ir pažiūrėti, ar tinka man kaip reguliarus užsiėmimas. Siekti harmoningos kasdienybės, kuri nenusibostų – mano nuoširdžiausias noras. Jam pasiekti prireiks daug minties galios ir sumanumo, kurių ieškosiu kasdienybės grožyje ir rašytiniuose šaltiniuose. Kas kartu?

Šiandien dėkoju už tai, kad pabandžiau ir sužinojau, kad vaitspiritas valo netikrą vašką – nuvaliau stiklines vaškides be jokio vargo! Vėliau išbandysime mūsų naują lėtaeigę sulčiaspaudę – esu dėkinga už šį jaukų jaudulį, nes bus įdomu ir sveika ja naudotis! Labiausiai džiaugiuosi, kad šis įrašas apskritai gimė ir pasirodė šiame puslapyje – rašyti užtrunka, tačiau dabar jaučiuosi labai gerai ir kur kas lengvesnė širdis ir galva! Esu dėkinga už naujas simbolines ir tikras pradžias!

Visiems tebeskaitantiems šį įrašą linkiu, kad nesustotų širdis, kai ne visi jūsų naujametiniai pažadai sau ir kitiems išvys dienos šviesą. Linkiu savęs už tai neplakti ir nenusvirti į priešingą pusę: „jeigu jau nepavyko, tai ir toliau nesirūpinsiu.“ Rūpinkitės, mylėkite save. Prižiūrėkite savo kūną ir maitinkite savo sielą. Ženkite per gyvenimą mažais žingsneliais sekdami savo ar kitų dideles idėjas: kartais dviratis jau būna išrastas ir lengviau dirbti su grupele bendraminčių, negu vienam kovoti su pasauliu. Supraskite, kokie unikalūs esate ir nebijokite to pabrėžti užuot susilieję su pilka minia. Būkite tolerantiški ir draugiški, dalinkitės savo gyvenimo istorija ir išmintimi su kitais bei nuolatos ją gilinkite. Plačiai atsimerkite, įdėmiai klausykitės ir mokykitės naujų dalykų. Mažiau skųskitės ir paleiskite į orą daugiau teigiamų minčių balionų. Daugiau šypsokitės ir apsikabinkite, mylėkite vieni kitus. Tegul neapleidžia jūsų paprastos svajonės, o po nepavykusių planų A ir B joms pasiekti, telaukia jūsų visa abėcėlė. Laimingų Naujųjų Visiems!

P.S. Kad realybė pernelyg saldi nepasirodytų, sulčiaspaudė pasirodė... neveikianti. Pirmi išbandymai ir suraukta nosis po gražios dienos!