Draugaukime vėl, ponia Nežinomybe

Lietinga pirmadienio popietė. Tokia, kokią anglišką stereotipiškai įsivaizduojate, bet tokia, kokios jau kurį laiką per saulėtas nuostabiai spalvingas rudens dienas, prasidedančias traškančiais gaiviais rytmečiais, seniai nemačiau. Sėdžiu svetainėj prie stalo, apsivilkusi savo mėgstamiausią ilgo savaitgalio rūbą – kalėdinio briedžiuko „onesie“ (suaugusiųjų šliaužtinukai) – ir šalia savo geriausią rudens draugą – šildytuvą – pasistačiusi. Mąstau.

Niekaip negaliu liautis galvoti apie nežinomybę. Gali pasirodyti keista, kodėl galvoju apie tai, kas tikrai neaišku, neapibrėžta, neturi nei formos, nei spalvos, nei kvapo... Tiesa ta, kad ponia Nežinomybė tiesiog seka kiekvieną mano žingsnį, šnopuoja man į ausį ir neleidžia man savęs pamiršti. Gali būti, kad vakar skaitytas straipsnis apie tai, kaip prisijaukinti nežinomybę, susidraugauti su ja ir patogiai jaustis jos draugijoje, tiesiog įsliūkino į mano smegenų labirintus, praleido ten naktį ir šiandien per visus lietus ir lauke kitą karavaną šlapiai ruošiančius darbininkus, vilkinčius ryškias geltonas liemenes, išsiskleidė lyg pirma pavasarinė gėlė.

Nežinomybę mėgstu labiau negu žinomybę, tačiau dar negaliu drąsiai pasakyti, kad ponios Nežinomybės draugijoje jaučiuosi jaukiai ir patogiai. Jau senokai supratau, kad tokio dalyko kaip „žinomybė“ apskritai nėra ir būti negali: žmonės, kurie puikiai „žino“, ką veiks užaugę, rytoj ir po penkerių bei penkiolikos metų, save tik apgaudinėja tvarkingais kvadratėliais išdėliotu gyvenimu. Tie, kurie neabejotinai „žino“ visus įmanomus fizikos ir chemijos dėsnius, pasaulio įvairumus, geografinius iškilimus ir nusileidimus, psichologinius ir filosofinius žmogaus išvinguriavimus, visų kalbų visas taisykles ir apskritai nėra to, ko „nežino“, irgi smarkiai save apgaudinėja ir netgi pradeda liūdnai kapanotis šiuolaikinėje kasdienybėje, kur kiekviena akimirka gali būti lemtinga ir nuo Žemės paviršiaus ir senovėje išmargintų raštų nušluoti gausybę atgyvenusių dėsnių. Kai kurie, žinoma, gali likti gyvuoti, kol Saulė nustos liepsnoti, bet „puikiai žinoti“ yra labai pavojinga ne tik sau pačiam, bet ir kitiems.

Vakar sukako treji mano gyvenimo Anglijoje metai. Turbūt nereikia nė sakyti, kad kai 2011-ų metų spalio penktą dieną sėdau į lėktuvą, žinojau labai nedaug. Juo labiau, kad tai, ką maniau žinanti, ne iškart sužibėjo mano angliškoje padangėje. Neplanavau, kiek laiko čia praleisiu, kokius žmones sutiksiu, kiek darbų pakeisiu, kur galų gale atsirasiu (o ir kur tas „galų galas“?), nušliaušiu, nuriedėsiu, nuskriesiu. Pati pradžia ir buvo pati jaukiausia, nes nežinomybė nekankino, ji buvo mano draugė ir palydovė, leidžianti išbandyti ir pažinti viską, kas aplink egzistavo. Viskas buvo nauja ir mudvi susikibusios rankomis, pasišokčiodamos keliavome vaivorykštės spalvų pažinimo keliu, aplinką į plaučius traukdamos lyg naują svaiginantį, niekur kitur nejaustą kvapą (toks jis ir buvo – jūros).

Kažkur pakeliui į šiuos trejus angliškus metus, mano ir ponios Nežinomybės keliai išsiskyrė. Nujaučiu, kad tai įvyko nelabai seniai, ir kad aš buvau šio išsiskyrimo priežastis. Atsirado priežasčių ir spaudimo „žinoti“, ką veiksiu rytoj, kitą savaitę ir po penkerių metų (bijau rašyti vėliau, nes šitai dar niekam neparūpo, tai ir negalvoju per daug!). Ne tik todėl, kad į dienoraštį reikia susirašyti visus susitikimus ir planus bent jau ateinančiam pusmečiui (kai kurie tiesiog suplanuoti), bet ir dėl finansinio įsipareigojimo bei subrendusių asmeninių ryšių. Gal darbas ir namai nėra pačios geriausios ponios Nežinomybės draugės ir aš nelabai moku jų suburti į vieną harmoningą ratą?

Galvoje skamba vakar perskaityta mintis, kuri iš esmės teigė, kad jeigu susidraugauji su nežinomybe ir su ja jautiesi patogiai, tavo gyvenime atsiveria neribotos galimybės (angl. “When you become comfortable with uncertainty, infinite possibilities open up in your life.” ~Eckhart Tolle). Ir kitoks supratimas. Labai norėčiau vėl surasti bendrų interesų su ponia Nežinomybe, nes žinomybe aš netikiu, o laikytis įsikabinus nežinomo ir kaboti virš bedugnės kažkaip nesaugiai atrodo. Jau ir taip galva svaigsta.

Aš nežinau, kas bus rytoj, bet noriu šį puodelį arbatos jaukiai su savo ponia Nežinomybe išgurkšnoti ir pasišnekučiuoti tarp mūsų, mergaičių. Gal mudvi rasime atsakymus į mus kankinančius klausimus, o gal tiesiog atkursime tą darnų tarpusavio ryšį, kurio man dažnai labiau nei saulės ir oro reikia.

Jeigu tu žinai, kas bus rytoj, tai aš tave sveikinu puikiai save apgavus ir susikūrus saugią ateitį. O jeigu pripažįsti, kad nežinai, kas bus rytoj, tai aš tave sveikinu netgi labiau, nes esi išmintinga(s).

Gražios popietės visiems!

P.S. Jeigu ir jūs norite truputį pasiblaškyti su nežinomybe, straipsnelį anglų kalba galite rasti čia: http://tinybuddha.com/blog/uncertainty-isnt-bad-embrace/

Trečia angliška gegužė

Jau trečią gegužę sutinku ant pietinės Anglijos pakrantės. Šį savaitgalį čia - pavasario šventė, kurią irgi trečią kartą švenčiu. Laikas pašėlęs!.. Prieš keletą dienų prisiminiau, kad čia jau gyvenu pustrečių metų! Išblėsęs kasdienybės suvokimas kaskart apie tai primena, bet jūra užliūliuoja, kalvos užsupa, o artėjančios vasaros spalvos vėl pasidaro ryškesnės...

Bent pusantrų iš šių pustrečių metų galvojau, kur mano vieta, kur galėčiau kelti sparnus, ką turėčiau veikti, kad užsipildytų mano siela. Kaip matyti, niekur nepabėgau, o ir prioritetai truputį pasikeitė, kaip chameleonui teko prisitaikyti prie aplinkos ir gyvenimo būdo. Dabar, kai žengiu link gyvenimo dviese visiškai atskirame lizdelyje ir žinau, kad viskas vėl šiek tiek keisis, pasidaro ir baisoka, ir džiugu: permainos mane išjudina.

Ne vien dėl išsijudinimo per dvejus su puse metų pakeičiau kelis darbus. Ne dėl to, kad ant pietinės Anglijos kranto būtų taip blogai, norėjau pradingti ar surasti jaukesnį ir šiltesnį kampelį (na, klimatu šiltesnio tai tikrai neatsisakyčiau!) Žmogus visuomet nori kuo geriau, ar ne? Įdomūs sutvėrimai esame... Šiandien naršiau Delfi ir paskaitinėjau kai kurių emigrantų istorijas... Vienos šviesesnės, teigiamos ir spinduliuojančios laime, kitos tamsesnės, ne tokios linksmos. Prisiminiau savo pirmuosius metus Anglijoje...

Viena iš mano pažįstamų merginų ant Facebook'o sienos neseniai buvo užsidėjusi paveiksliuką, kuriame buvo parašyta įdomi mintis: "Tave apibrėžia du dalykai: kantrybė, kai neturi nieko, ir požiūris, kai turi viską" (angl. "Two things define you. Your patience when you have nothing, and your attitude when you have everything") Susimąsčiau. Juk tai gryna tiesa, auksą į ją iškeisti galima! Prisiminiau, kaip atvykusi turėjau labai mažai, bet kantrybės lobynai atrodė neišsenkantys. Tam įtakos, ko gero, turėjo ir mano vidinis nusiteikimas ir suvokimas, kad aš visai neemigravau priverstinėmis sąlygomis, o išvykau iš savo gimtosios šalies su tikslu pažinti kitą šalį, tęsti savo keliones, praturtinti savo anglų kalbos žinias, sutikti naujų žmonių, pasimokyti iš jų, galbūt netgi sugalvoti, ką noriu daryti su savo gyvenimu! Pamenu, kad laisvo laiko turėjau daugiau negu reikėjo, tačiau jį naudojau kiek įmanoma pigiau, nes pajamos buvo minimalios. Vėliau darbo ir pinigų daugėjo, laiko mažėjo, pasidarė sunkiau kvėpuoti, nes pradėjo keistis tikslai, o ir brangaus gyvenimo švaistyti nesinorėjo... Pailsėjusi vieną kitą mėnesį supratau, kad nieko nebus, iš kažko gyventi reikia, o tam reikia darbo. Taip pirmą kartą gyvenime buvau oficialiai įdarbinta, gavau pirmąjį tikrą algalapį! Šiuo metu dirbu antrame oficialiame darbe ir tuo džiaugiuosi, bet... Nuolat turiu kontroliuoti savo požiūrį. Tos kantrybės, kai neturėjau nieko, nebeprireikia, dabar turiu mokytis mėgautis ir priimti viską, ką turiu, o turiu tikrai daug: stogą virš galvos, maisto šaldytuve, rūbų spintoje, galimybę keliauti per atostogas, susiskambinti su šeima, netgi dirbti mėgstamą darbą!!! Bet visiškai suprantu, kas norėta pasakyti antrąja posakio dalimi, nes kartais iš tiesų atrodo, kad juo daugiau turi, juo sunkiau pasidaro kvėpuoti.

Tą pačią savaitę ant to paties Facebook'o sienos tiesiai prieš mano akis iššoko "Psychology Today" ("Psichologija šiandien") straipsnis, kuris klausė, kaip balais įvertinčiau savo gyvenimą. Atsiverčiau, atlikau užduotį, kurios rezultatai visai nenustebino, tiesiog supratau, kad visai neblogai gyvenu! Straipsnio autorius labai nuoširdžiai pasidalino savo įžvalgomis ir mane tai maloniai nuteikė, nes paprastai "Psychology Today" straipsniai labai suplūkti, moksliniai, sunkūs ir netgi nuobodūs. Taigi Marty (minėto straipsnio autorius) siūlo gyvenimą padalinti į keturias sudedamąsias dalis: sveikatą, darbą, santykius su žmonėmis ir kūrybinę pusę, hobius ir pan. Tada prašoma padalinti 100 balų visoms šioms dalims, daugiau balų skiriant toms, kurios asmeniui svarbiausios, pavyzdžiui, pats Marty skyrė 35 balus sveikatai, 35 - darbui, 10 - santykiams su žmonėmis (taip pat ir artimaisiais) ir 20 - kūrybinei pusei, aktyviems pomėgiams. Kai 100 balų jau padalinti į keturias dalis, prašoma į kiekvieną sudedamąją dalį pažvelgti atskirai. Jeigu sveikatai buvo skirti 35 balai, klausiama, kiek iš tų 35 balų jau turime esamomis sąlygomis! Jeigu esame sveiki fiziškai ir nesiskundžiame psichine sveikata, džiaugiamės ir esame visiškai laimingi su natūraliai pakimbančiais mažais debesėliais, žinoma, 35 balus ir turėsime. Jeigu kažko trūksta, turėsime jų mažiau, bet greičiausiai suprasime, ko trūksta, ir natūraliai bandysime kažką pakeisti!

Aš asmeniškai įvertinau sveikatos svarbą savo gyvenime 35 balais, darbo - 25, asmeninių santykių ir santykių su žmonėmis - 20 ir kūrybinės gyslelės pulsavimą - 20 balų. Kai suskaičiavau, kiek balų iš viso jau turiu, gavau 79. Visai neblogai, sakyčiau! Po kelis balus nukrapščiau nuo sveikatos ir darbo, nes jie labai geri, bet toli gražu ne tobuli. Stipriai apgenėjau kūrybinę pusę, nes paskutiniu metu nejaučiu, kad daug kūrybinių galių išleisčiau pasivaikščioti gryname ore. Tikiuosi, kad gyvenimas namelyje ant ratų šiek tiek pakeis mano kasdienybę ir sudėlios kai kuriuos pomėgius į vietas: viliuosi, kad sporto ir spa klube praleisiu daugiau laiko ir tikriausiai kur nors savanoriausiu, jeigu rasiu mielą veiklą ir įdomių žmonių. Na, o santykiai su žmonėmis irgi buvo truputį nuskriausti, nes, nors ir turiu labai brangų žmogų šalia, visa mano šeima gyvena Lietuvoje, o mokslų metais bei po jų užmegztos draugystės išsibarsčiusios po visą pasaulį... Kai kurių dalykų negaliu sukontroliuoti. Matau vieną išeitį - užmegzti naujų draugysčių, bet, pasirodo, kai esi suaugęs žmogus, tai nebėra taip lengva... Darbe - nebe taip kaip moksluose - visi turi skirtingas užduotis, įvairius gyvenimus, savo šeimas, todėl nebūsi tikras, kad sutaps interesai ar pomėgiai. Norėjau eiti šokti, bet neatrodo, kad anglų jaunimas tuo domėtųsi - vien tik vyresnio amžiaus žmonės kuria šokių būrelius... Taip ir blaškausi tarp pasirinkimų ir norų, aistrų ir realybės.

Visišku aplaidumu savęs kaltinti irgi negaliu. Kiekvieną rytą, nesvarbu, koks oras, pusvalandį einu į darbą per nuostabų parką, kuriame šiuo metu žydi spalvingos kvapnios gėlės ir kurtinančiai čiulba paukščiai - juos net per ausines girdžiu! Daugumą rytų klausausi itališkos garso knygos "Ana Karenina", kad nepamirščiau šios nuostabios kalbos. Neseniai baigiau skaityti knygą lietuvių kalba, paskui kibau į anglų, o šiandien pradėjau "Širdį" originalo kalba (italų - Edmondo de Amicis). Tai juk taip nuostabu! Iš vienos pusės liūdna, kad negaliu būti Italijoje (jos ilgiuosi...) ir kalbėti gyva italų kalba, bet iš kitos pusės galiu rinktis jos nepamiršti ir darau, ką galiu ir ką mėgstu, kam lengviau randu laiko, užuot vertusi save sėdėti prie sausų vadovėlių, kuriuos, žinau, irgi reikėtų peržvelgti... Noriu mėgautis tuo, ką darau, ir kad tai teiktų malonumo bei naudos.

"Širdį" pirmą kartą skaičiau mokykloje, tikriausiai septintoje ar aštuntoje klasėje. Atsimenu, tuomet buvau sužavėta knygos pagrindinio herojaus jautrumu, gerumu, pačia istorija, kuri gražiai atsiliepė mano pačios širdyje. Tuomet neatkreipiau dėmesio, kad knygos veiksmas vyksta Turine ir kad ji buvo išversta iš italų kalbos (gyvenimiška ironija, ar ne?) Tik šiandien iš smalsumo patikrinau ir tai sužinojau, ir pasidarė dar maloniau skaityti. Vaikystės atodūsiai į niekam nežinomą, nenujaučiamą ateitį.

Neslėpsiu - norėtųsi sėsti į traukinį ar lėktuvą, kad ir dabar, ir vėl metelius praleisti kur nors, kur nieko nepažįstu, kur viskas nauja, įdomu, jaudina ir neprimena nieko, kas vyko vakar! Tai ta mano pusė, kuri negali nusėdėti vienoj vietoj, iškyla į paviršių ir nutildo kitą - ramesnę, kuriai nėra taip jau ir nemalonu praleisti daugiau laiko vienoje vietoje, pažinti žmones, užmegzti ryšius, įsivelti į įdomiai sudėliotą rutiną (kurią aš pati galiu sukurti)... Mano viduje plaukioja dvi žuvelės. Blogiausia, kad jos į skirtingas puses veržiasi! Džiaugiuosi, kad bent jau žinau šį faktą apie save. Nedžiugina tai, kad kartais nebežinau, su kuria žuvele plaukti tolyn...

Šio sezono sprendimas priimtas ir mano namelis ant ratų (truputį netikslu jį taip vadinti, nes ratų jis vėliau nebeturi, tai - karavanas) laukia cementinio pagrindo ir greitai bus pastatytas į savo vietą. Tada išdažysim sienas, suvešim daiktus ir gyvensim. Paprasta, ar ne?

Atgimimo laikai

Užnieštėjo pirštai - nors pasiusk! Iš pradžių pasikankinau - rašyti-nerašyti-rašyti-nerašyti... Paskui pusvalandį taisiau beišskrendančių 2012 metų paukščių ekrano temą... Juk viskas kitaip jau. Nei jūros pro langus (juo labiau senus medinius), nei to kaimyno nematau. Po to galvojau, ką aš čia rašysiu, juk viskas pasikeitė. Tada į galvą šovė mintis rašyti apie tai, KAIP viskas pasikeitė. Paprasta!

Sugrįžti rašyti - kaip po pirmo pasimatymo vietas vienai vaikščioti - ir gera, ir miela, ir baugoka, ir liūdnoka... Tikriausiai dar svarbu, koks tas pirmas pasimatymas buvo ir su kuo, bet esmė lieka ta pati. Bent jau man. Išbraidžiusi elektroninio dienoraščio ežerus ir upes skirtingose šalyse, pasidalinusi savo jaunatviška patirtimi ir įspūdžiais, jau kurį laiką kvėpuoju pietų Anglijos jūros oru. Atrodo, kad vos atvykusi, apie metus rašiau asmeninį dienoraštį savo brangiausiems, likusiems Lietuvoje, o paskui ir ta plunksna sutrūko...

Kartais (ir labai dažnai) nelieka laiko. Bet dar dažniau nelieka nei įkvėpimo, nei naujų įspūdžių, kuriais būtų galima pasidalinti. Ir kai pradeda skambėti tie patys kasdieniniai žodžiai, kai savo skaitytoją pradedu vesti jau išvaikščiotais takais, burnoje pradeda darytis sausa, netgi sūru: "Ką tu čia dabar, brangioji, niekam gi neįdomu šiandiena, kuri tokia pat kaip vakarykštė diena... Vakarykščių laikraščių žmonės neskaito, nebent tik tie, kurie visiškai neturi ką veikti!"

Įdomu, ką naujo galiu papasakoti po pustrečių metų, nugyventų ant to paties pietinės Anglijos kranto? Aš irgi savęs to paties klausiau prieš pradėdama barbenti į klaviatūros klavišus. Tikriausiai šiuo įrašu labiausiai noriu save pastūmėti link neišvengiamo slenksčio, už kurio tiek pat nežinomybės kiek ir visuomet, bet ji šį kartą kitokia, griežčiau suformuota. O šv. Velykų diena - gyvenimo, gimimo ir atgimimo akimirka, todėl taip simboliškai ir pasijutau.

Mano gyvenimišką rutiną būtų nepaprastai lengva apsakyti keliais žodžiais: keturias dienas per savaitę koordinuoju savanorius vietinėje valstybinėje įstaigoje, visą kitą vakarų ir laisvų dienų laiką investuoju į asmeninį verslą, o į tarpus pripilu meilės, laimės ir džiaugsmo kupino jūros vandens ir įpučiu harmonijos ir teigiamo mąstymo vėjų. Skaitau, domiuosi. Mėgaujuosi žmonių psichologija. Džiaugiuosi gerais žmonių darbais ir vertinu nepaprastai galingą gamtos grožį. Palaikau aktyvų ir ganėtinai sveiką gyvenimo būdą (šokoladas kažkaip nesiskaito, ar ne?)

Kartais į mano gyvenima atsibeldžia audros. Tokios stiprios, neapsakomų mylių per valandą greičiu subyra į mano mažytį pasaulėlį. "Ką dabar darysi, kur eisi, kam padėsi, kaip gyvensi, kam, kodėl???" Nekamšau langų, leidžiu audrai įsišėlti, sudrebinti sienas ir išversti mane iš lovos. Ir iš tikrųjų... Kam ir kodėl? Kankinausi visą gyvenimą ir vis tebesikankinu, tik rečiau, o ir audros darosi vis švelnesnės, lengviau įveikiamos. Užgriūna, nušluoja, išgaruoja. Ir toliau gyvenu.

Iki čia, kur esu dabar, teko pėsčiomis nueiti ilgą kelią... Iki ten, kur noriu būti, dar ilgesnį teks nukulniuoti! Nors gal galėsiu ir ant dviračio šokti, nes Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad "Gyvenimas - tarsi važiavimas dviračiu. Tam, kad išlaikytum pusiausvyrą, privalai judėti." O kad galėtum judėti, turi minti pedalus. O jeigu pedalų nėra? Tada pasispirti turi, kaip ant pirmojo dviratuko sėdėdamas...

Kitą mėnesį vėl pradedu naują etapą. Šį kartą nekeičiu darbo (kad ir kaip būtų keista!), dar nevažiuoju į kitą šalį, bet išsikraustau į namelį ant ratų. Gyvensiu tokių pačių namelių apsupty paukščių apkurtintoje pamiškėje, atostogų parke. Kiekviena diena - atostogos! Išskyrus faktą, kad į darbą centre vis tiek reikės grūstis iš miesto pašonės... Net tam turiu planą: žadu pirkti suaugusiųjų paspirtuką ir nuo nieko nepriklausoma bei akylai aplinkinių stebima riedėti pakalnėn gražiais vasaros ir rudens (o gal net ir sausesnės žiemos!) rytais!

Noriu įsikurti jaukius namus: išdažyti sienas jaukiom šiltom spalvom, papuošti kampus mielom smulkmenėlėm. Noriu džiovinti rūbus lauke. Noriu pasisodinti gėlių sodely. Noriu klausytis paukščių čiulbėjimo ir lapų šnarėjimo, lauke ant kėdutės atsisėdusi gerti arbatą. Noriu nurimti ir džiaugtis ta ramybe bei harmonija. Noriu į darbą keliauti pailsėjusi ir pasikrovusi teigiamos energijos. Noriu savanoriauti ligoninėje. Noriu sportuoti ir plaukioti gretimame sporto ir spa centre. Noriu gyventi paprastai ir turiningai, ir toliau minti savo gyvenimo pedalus...

Vis dar noriu pakeisti pasaulį. Trokštu keliauti ir savanoriauti skirtinguose pasaulio kampeliuose. Važiuočiau į misiją padėti vargstantiems ir gyvenimo ne taip pamalonintiems žmonėms, jeigu kas pažadėtų, kad grįžčiau į tai, ką palieku, ir kas už duoną ir šiltą lovą apmoka... Tai visuomet mano širdy ir mintyse. Tik kartais ateina toks laikas, kai reikia pasirinkti kitą žingsnį ir jį apgalvoti, jam susikaupti. Aš pasirinkau savo kuklius jaukius namus, o vėliau, kai gersiu karštą arbatą po minkštu apklotu pasislėpus, vėl pagalvosiu, kur žengti toliau. Be to, tai nebebus ši akimirka. Daugiau bus nugyventa, daugiau deguonies iškvėpuota ir kilometrų nueita. Net ląstelių sudėtis bus pasikeitus, ar kada nors apie tai pagalvojote?

Trypčioti vietoje man niekada nepagelbėjo. Tvirti, drąsūs ir gerai apgalvoti sprendimai, visuomet savęs klausiant: "O kodėl ne?" padėjo labiausiai ir nuvedė toliausiai. Protingi teigiamai nusiteikusių žmonių patarimai įkvėpė stipriausiai. Padrąsinančios kitų žmonių istorijos, aidinčios mano pačios gyvenimu, motyvavo ir vis dar tebemotyvuoja labiausiai. Daug ko reikėjo tiesiog (labai) kantriai išlaukti. Iš kitos medalio pusės, per pakinklius stipriausiai kerta ir psichologinę alergiją sukelia nuolat besiskundžiantys, neigiamai kalbantys, kitus apkalbantys, ir nieko nenorintys (galbūt ir bijantys) keisti žmonės. Pavojingiausi - pavydūs svajonių daužytojai. O visi kiti tarpinukai arba praplaukia kaip pilki debesėliai mano gyvenimo danguje, arba nulyja, arba visai maloniai šviečiančią saulutę atneša. Visko yra, visko ir reikia!

Mano velykinis žodžių krepšelis išnaudotas, o laikrodis muša miego laiką... Nežinau, kokį ženklą dedu šitoje vietoje, bet labai tikiuosi, kad idėja su jumis pasidalinti mano mažais gyvenimo projektais niekur nedings, neišblės, ir artimiausiu metu sugrįš su naujais vaizdais, kvapais, garsais, skoniais, jausmais ir prisilietimais.

Labos nakties, mielieji!