Trečia diena plaukia įsisupus į baltą chalatą ir lygiai tiek pat laiko
galvoje sukasi šis įrašas, o gal net dar ilgiau. Antrą dieną po baltu chalatu
slepiasi jauki rožinė pižama su širdelėmis nuklotomis kelnėmis ir rožėmis
nusėta palaidine su Eifelio bokštu – išsirinkau kalėdinių dovanų. Pirmą dieną –
šiandien – jaučiu, kad galva šviesesnė; ne todėl, kad Naujųjų sutikimas būtų
buvęs griausmingas. Gal todėl, kad jaučiuosi pasirengusi peržvelgti praėjusius
metus ir pagaliau kaupiasi jėgos kibti į šių metų gyvenimą. Dega žvakelės,
pamažėle vakarui veriasi dangus, fone skamba klasikinis rokas, o aš noriu
rašyti.
Naujųjų Metų išvakarėse iš brangiausiojo gavau pastebėjimą, kad aš niekuo
nesidžiaugiu. Iš pradžių įsižeidžiau, kad apie mane taip galvoja man toks artimas
žmogus, bet vėliau, vis daugiau apie tai galvodama, supratau, kad tai tiesa.
Nors puikiai išmokau negyventi praeitimi ir ten nepraleidžiu daug akimirkų,
tačiau tai turi ir tamsiąją medalio pusę – negalvodama apie praeitį,
nepermąstydama savo pasiekimų ir nuverstų kalnų (darbas su savanoriais, savas
kampelis, kelionės – tik keli didesni pavyzdžiai), neturiu progos pajusti
džiaugsmo. Viskas lieka užrakinta tuomet, kai kažkas nuostabaus įvyko ir gal
dar kelias savaites po to, kai džiaugsmas šviežias, šiltas, ką tik iš širdies
išplaukęs. O tuomet prasideda kasdienybė su tuo pačiu pasiekimu, o gal ir
kitais, bet džiaugsmas susilieja su kasdieniu atsikėlimu ryte, tuo pačiu
puodeliu arbatos ir ilga darbo ar trumpa savaitgalio diena. Nebeišskiriu šio
jausmo spalvų, formų ar kvapų. Viskas pasidaro vienoda, nes neieškau skirtumų.
Ne visuomet ieškau ir kasdienybės grožio, kurį, teoriškai žinau, reikėtų
pastebėti ir už jį padėkoti. Daug gražaus gyvenimo teorijos žinau, begalę jos
perskaičiau ir išgirdau, bet dar vargstu su jos įgyvendinimu!
Ponia Vienoda niekada nebuvo man draugė. Žinau, kad gyventi vienoje vietoje
man geriausia metus, kol dar visi mano jutimai stipriausi: spalvos atrodo
ryškiausios, garsai, kvapai ir skoniai žadina vaizduotę ir įdarbina naujas,
niekad nenaudotas smegenų jungtis, nepažįstami žmonės visuomet daugiau šypsosi,
o niekuomet nematyti vaizdai ir dar neišvaikščiotos gatvės natūraliai žadina
smalsumą ir stebina kiekviename žingsnyje. Ne taip svarbu tuomet, kokį darbą
dirbi, tik kad nebūtų 14 valandų per dieną, kad tik liktų laiko pasidžiaugti
viskuo, kas nauja. Ilgiuosi to – ir tai turbūt didžiausias mano džiaugsmo
graužikas. Gyventi vienerius metus vienoje vietoje ir tuomet susikrauti
lagaminus bei iškeliauti į kitą kraštą gera, tačiau tai pykstasi su kita mano
sielos dalimi, reikalaujančia truputį stabilumo. Be to, kiekvieną kartą
nužengus ant svetimos žemės, žmonės nori (ar nenori – o tai kur kas prasčiau)
tave pažinti, kad galėtų pasitikėti, tai užima laiko, o tuo metu viską turi
pradėti iš naujo. Nežinau, ar šiuo metu norėčiau sugrįžti prie nuogo nulio ir
vėl ieškoti prasmės. Juk kai šiek tiek pasilypėji, atviresni ir platesni
horizontai matyti.
Žinau ir pažįstu ir daugiau savo džiaugsmo graužikų. Galvoju, kad dabar
pats laikas su jais susidraugauti ir pakeisti jų mitybą. Gal galėčiau jiems kaip
nors atiduoti sukrimsti tai, kas man ramybės neduoda? Oi, tai galėtų
pasidžiaugti stipriomis emocijomis ir pokyčiais! Visais praėjusiais metais
kinkos reguliariai drebėjo dėl darbo, kiekvieną kartą su sumišusiais jausmais
perpildyta galva laukiau kontrakto, užtikrinančio dar kelis mėnesius. Metų gale
lyg ir tapau nuolatine darbuotoja, o po savaitės, prieš pat atostogas,
sužinojau, kad ponia Reorganizacija meta mane ir mano kolegę į vieną puodą dėl
darbo kovoti. Turbūt nė nereikia sakyti, kad pasijutau išduota. Pyktį ir
neskanią neviltį keitė baimės ir liūdesio jausmai, kaitinantis šauksmas
nepasiduoti. Su kolege dirbome nuo pat pradžių, kai tik įžengiau į savanorių
koordinatorės pareigas prieš kiek daugiau nei metus, puikiai sutariame ir
bendradarbiaujame iki šiol. Iš jos daug ko išmokau ir patirtį pritaikiau savo
darbe, išfiltravusi tai, kas man tinka ir patinka. Per vieną dieną tapome
taikiniais, o aš per vieną mėnesį ir nusilpau. Emociškai ir fiziškai gruodis
mane iš tiesų suslėgė.
Bandžiau iš darbo pabėgti. Buvau pakviesta ir nuėjau į kelis interviu už
organizacijos, kurioje dirbu, ribų. Planas A nepavyko. Gavau darbą savo
organizacijoje, kur nuo balandžio pirmos dirbsiu savanorių koordinatore visu etatu
per du susiliejusius miestus. Iš šono žiūrint, žinau ir pasakysiu, viskas
atrodo puiku: stabilios pajamos bent jau kuriam laikui (iki kitos
reorganizacijos?), darbas, apie kurį svajojau (?), galimybė be daugybės
emocinių kryžkelių išsimokėti už savo kampelį, netgi pasiimti atostogų ir
pakeliauti. Dar kelis kartus tai parašysiu ir tikriausiai pati tuo patikėsiu!
Kuo nesidžiaugti, paklausite? Tiesa ta, kad mano vidinės motyvacijos pinigai
nesutepa (turiu omeny sutepimą, kad geriau veiktų), taigi lieka išoriniai
motyvatoriai, kuriuos turiu susikurti, tuo pačiu metu nepažeisdama savo vertybių
harmonijos. Svajonių darbas, tikiu, egzistuoja, bet tai nėra tik pareigų
pavadinimas. Taip, labai norėjau dirbti su savanoriais ir iš tikrųjų
džiaugiuosi, kad ši galimybė man buvo suteikta. Tiesa ta, kad darbo aprašyme
daug dalykų nepaminėta... Mano kampelis puikus ir mėgaujuosi savo tingiomis
atostogomis būtent jame! Na, o atostogų sunkiu darbu nusipelnau visuomet ir išvažiavimas
kažkur kitur, aplinkos pakeitimas – tik į naudą! Tik nežinau, kas man labiau
patinka: nusikalti darbe ir smegenų prakaitu užsidirbti svarą kitą, kurie
išleidžiami sąlyginai trumpų atostogų metu, ar dirbti mažiau ir mėgautis
daugiau be reikiamybės visąlaik pabėgti...
Realybė aušta ir vėsus žiemos vėjelis tik pučia pro ausis senas naujienas:
šie metai ant mano pečių užkraus kur kas daugiau atsakomybės ir darbo, už kurį,
žinia, niekas nemokės milijonais daugiau. Juk ir reorganizacijos vyksta dėl to,
kad reikia sutaupyti pinigų, ir kad vienas žmogus atliktų kelių žmonių darbą.
Pusantro etato sukoncentruoto į vieną dar nebūtų didžiausias skausmas, jeigu
pats darbas suktųsi apie tą savanorystę, kaip aš ją suprantu. Deja, darbas
valstybinėje įstaigoje išmoko apeiti kai kurias uolose iškaltas taisykles,
tačiau ne visas. Laisvė prasideda ir baigiasi darbuotojo galvoje. Norėtum
išgelbėti pasaulį, bet darai tai, ką gali, o valstybė daro tai, ko reikia jai.
Kartais šie norai ne visiškai sutampa ir atsiranda trintis. Būtent šią trintį
bandau ištirpdyti pakeisdama savo mąstymą, bandydama sugalvoti elgesio ir darbo
modelius, kurie atneštų daugiausia naudos individams (dėl kurių teoriškai ir
dirbu) ir valstybė liktų patenkinta. Ir anksčiau jų vis naujų ieškojau, tai –
niekad nesibaigiantis darbas, nes visuomet, kasdien, jei ne porą kartų per
dieną, bus pokyčių! Turiu būti visuomet pasiruošus!
Kai galvoju apie savo darbą, visuomet pasvarstau, kur tie žmonės, kurie
verčia kalnus, keičia pasaulį, gelbėja žmones? Noriu prie jų priartėti, noriu
paliesti tuos lyderius, su jais išvien dirbti, iš jų mokytis ir juos sekti.
Tuos, kurie turi kuo pasidalinti ir išmintingai tai daro. Man dar reikia, kad
kas parodytų tikrą kelią, kurį tik mintyse piešiu. Žinau, kad jis egzistuoja.
Vien ta mintis turbūt mane ir laiko darbe: nugyventi šiandieną, įgauti
patirties ir panaudoti ją ateityje. Kad nereikėtų prie nuogo nulio glaustis.
Štai ir mano planas. Puotaukit, džiaugsmo graužikai! Nepasiduosiu.
Šį įrašą planavau pradėti praėjusių metų pasiekimais ir džiaugsmais, bet
ant minčių kilimo nuskriejau į kitą pusę... Jau kurį laiką visur skaitau, kad sustiprinti
laimės jausmui (ar kad jį pajustume) reikia kasdien padėkoti už vieną, tris,
penkis... įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus, jausmus, ką tik nori, tik reikia
tai pavadinti, apibūdinti; geriausia tai daryti juos užrašant. Pernai tai
išbandžiau – išsilaikiau porą mėnesių. Tiesa, nerašiau kasdien, bet vis tiek
graži patirtis. Šiemet galvoju, kad visai norėčiau vėl tų gražių dalykų
kasdienoje paieškoti ir juos šiame dienoraštyje užrašyti. Nedaviau ir neduodu
jokių naujametinių pažadų nei sau, nei kitiems, bet būtų visai smagu!
Vis slystu nuo praeitų metų... Bet norėčiau prisiminti, paminėti ir
padėkoti už tai, kad gražūs jie vis dėlto buvo. Facebook‘as priminė apie
keliones: kaip dviračiu apmynėme saulėtą Madridą ir futbolo rungtynes ten
stebėjome, du kartus lankiausi Lietuvoje (žvarbią žiemą ir malonią vasarą),
Airijoje sesę lankėme, Italijoje mėgavausi rudeniu ir aplankiau drauges, Sieną,
vietinės reikšmės kelionės aplinkui (Londonas, Braitonas, Meidstonas, Bexhill
ir kt.), pasivaikščiojimai Hastings‘e... Nors ir suvarpyti nežinomybės, amžinų
pokyčių, nerezonuojančių vertybių, išdavystės ir kitų neskanių jausmų, sėkmingai
praėjo darbo metai. Beprotiškai daug išmokau ir išmokiau (kaip gera galų gale
turėti ir daryti kažką savo, kad ir kokia saviapgaule kartais tai kvepėtų!),
sutikau malonių žmonių, tarp jų – puikių šviesių savanorių, pati paaugau,
supratau, kokia stipri esu ir galiu būti. Iki pat lapkričio nuoširdžiai
prižiūrėjau savo versliuką, o metų gale jį labai savanoriškai pardaviau kitam
užsidegusiam ir idėjų pilnam žmogeliui auginti ir mylėti. Asmeninis gyvenimas
irgi be didesnių audrų jaukiai plūduriavo visus metus. Jokių priešų, nė minties
apie tokius. Nedaug draugų, gal reikėtų kelių daugiau aplinkui. Sveika ir
laiminga šeima. Atrodo, išskyrus tuos vidinius demonus ir džiaugsmo graužikus,
niekas saulės netemdė, bent jau kiek atsimenu šiandien, jau ant kito kranto
sėdėdama ir žvelgdama į praėjusius metus.
Kaip jau minėjau anksčiau, jokių naujametinių pažadų niekur nepasėjau, į
buteliukus prikaišiojusi po obelim neužkasiau ir apskritai jokių norų sąrašų
nekūriau. Kai kuriems, girdėjau, jie padeda tvirtai siekti užsibrėžtų tikslų.
Kai kurie (tikriausiai dauguma) šiuos pažadus sau ir kitiems sulaužo dar sausį,
o kaip skaudu ir sunku (ir galbūt net gėdinga!) ką nors išduoti... Kad savęs
nekankinčiau už nepasiektus tikslus nr. 29, 85 ir 92, nusprendžiau svajoti,
mąstyti ir siekti, bet ne naujametinių burbulų, o kasdienybės tobulėjimo ir džiaugsmo.
Tikiuosi pradėti savanoriauti su jaunimu, kuriam reikia pagalbos ieškant darbo,
išsilaikyti motorolerio testą ir pradėti judėti po miestą ant dviejų ratų, įgavus
šiek tiek daugiau laisvės dažniau apsilankyti baseine ir sporto salėje.
Norėčiau skaityti daugiau knygų, toliau sėkmingai tobulėti darbe ir užmesti akį
į skelbimus, ar kur kitur nesipildo svajonės (seni įpročiai!). Taip pat galvoju
apie jodinėjimą, tai reikėtų pamėginti ir pažiūrėti, ar tinka man kaip
reguliarus užsiėmimas. Siekti harmoningos kasdienybės, kuri nenusibostų – mano
nuoširdžiausias noras. Jam pasiekti prireiks daug minties galios ir sumanumo,
kurių ieškosiu kasdienybės grožyje ir rašytiniuose šaltiniuose. Kas kartu?
Šiandien dėkoju už tai, kad pabandžiau ir sužinojau, kad vaitspiritas valo
netikrą vašką – nuvaliau stiklines vaškides be jokio vargo! Vėliau išbandysime
mūsų naują lėtaeigę sulčiaspaudę – esu dėkinga už šį jaukų jaudulį, nes bus
įdomu ir sveika ja naudotis! Labiausiai džiaugiuosi, kad šis įrašas apskritai gimė
ir pasirodė šiame puslapyje – rašyti užtrunka, tačiau dabar jaučiuosi labai
gerai ir kur kas lengvesnė širdis ir galva! Esu dėkinga už naujas simbolines ir
tikras pradžias!
Visiems tebeskaitantiems šį įrašą linkiu, kad nesustotų širdis, kai ne visi
jūsų naujametiniai pažadai sau ir kitiems išvys dienos šviesą. Linkiu savęs už
tai neplakti ir nenusvirti į priešingą pusę: „jeigu jau nepavyko, tai ir toliau
nesirūpinsiu.“ Rūpinkitės, mylėkite save. Prižiūrėkite savo kūną ir maitinkite
savo sielą. Ženkite per gyvenimą mažais žingsneliais sekdami savo ar kitų
dideles idėjas: kartais dviratis jau būna išrastas ir lengviau dirbti su
grupele bendraminčių, negu vienam kovoti su pasauliu. Supraskite, kokie
unikalūs esate ir nebijokite to pabrėžti užuot susilieję su pilka minia. Būkite
tolerantiški ir draugiški, dalinkitės savo gyvenimo istorija ir išmintimi su
kitais bei nuolatos ją gilinkite. Plačiai atsimerkite, įdėmiai klausykitės ir mokykitės
naujų dalykų. Mažiau skųskitės ir paleiskite į orą daugiau teigiamų minčių balionų.
Daugiau šypsokitės ir apsikabinkite, mylėkite vieni kitus. Tegul neapleidžia
jūsų paprastos svajonės, o po nepavykusių planų A ir B joms pasiekti, telaukia
jūsų visa abėcėlė. Laimingų Naujųjų Visiems!
P.S. Kad realybė pernelyg saldi nepasirodytų, sulčiaspaudė pasirodė... neveikianti. Pirmi išbandymai ir suraukta nosis po gražios dienos!
P.S. Kad realybė pernelyg saldi nepasirodytų, sulčiaspaudė pasirodė... neveikianti. Pirmi išbandymai ir suraukta nosis po gražios dienos!
KAŽKODĖL PANAŠU Į PERFEKCIONISTĖS UŽRAŠUS? AR KLYSTU?
AtsakytiPanaikintiKoks meniškas įrašas, koks spalvingas ir detalus, iškart jaučiamas tavo, Egle, stilius - tvarkingai sudėlioti į tam tikras lentynėlės visad detales, jokio chaoso. Ar čia perfekcionizmas, nesu tikra, gal tiesiog bandymas vietoj gyvenimo autopilotu (taip gyvena dauguma), kad ir mechaniškai džiaugtis naujais vaizdiniais, garsais ir kvapais - iš gyvenimo išspausti tiek daug kiek eina su lėtaeige sulčiaspaude.
AtsakytiPanaikintiKad ir kiek trokštume būti laisvi, esam vis tiek priklausomi nuo sistemos: įstaigų, direktorių ir pan., pradedu tikėti, kad kito kelio nėra. Juk neįlysi į Amazonės džiungles ar į Kuršių Nerijos krūmynus ir nepasislėpsi nuo civilizacijos skaudulių kaip konkurencija darbe. Pačiai ima nusivylimas, kad įvairiose įstaigose galioja tie patys dėsniai, o naiviai tikėjau, kad intelektualesni žmonės laikosi tvirto moralinio kodekso. Gyventi reikia, stipriai atsidūstu...matyt teks išmest tą perdėtą jautrumą į sąvartyną.
Skaitydama įrašą susitapatinau su tavimi, pajutau tą graužatį:kai regis viskas puiku, o džiaugsmo kibirkštėlės sieloje vos rūsena. Patarimo duoti negaliu, nesu kompetentinga, o kas galėtų juo būti, matyt tik šventieji, kurie net badmiriaudami džiaugėsi,kad dar yra gyvi.
O gal nereikia įnirtingai regzti planų, strateguoti, gal viskas išplauks tiesiog savaime? Aš šią mantrą kartoju sau kasdien: Kad tik dievas žino, kaip man yra geriausia. Atsidūstu antrą kartą, o kas akimirką jį bandau įtikinėti, kad aš žinau geriau.