Sekmadieniniai lietūs

Sekmadieniniai ilgojo savaitgalio lietūs užliūliavo taip, kad akis antrą kartą pravėriau tik vidurdienį... Tegul drėkina žemę, barbena į skardinį stogą, džiaugiasi žaisdami žmonių, susirinkusių švęsti „Jack in the Green“ (toks žalias pavasario šauklys – britų personažas, galite paieškoti internete) ant Vakarinės kalvos ir mieste nusidriekusių eilių prie „Fish and Chips“ (liet. žuvies ir skrudintų bulvyčių). O gal nėra tų žmonių tiek daug, tik drąsiausieji, lietaus maišais ar lietpalčiais apsiginklavę, pasiutusiai džiaugsmingi, kad ilgasis savaitgalis, ir lietus jiems – nė motais! Nežinau, mieste nebuvau, nieko negėriau, tik kapučino puodelį jaukiai namie gurkšnoju, ir į lauką kelti kojos man visai nesinori!

Vakar pirmą kartą važiavau į Eastbourne‘ą (miestą, esantį beveik 30km nuo Hastings‘o) ant savo brangiausiojo motorolerio. Išgyvenom! Ir ruožą, pagrindinį kelią, kur greitis ribojamas iki maždaug 80km/h (mano mieloji Luna užrakinta traukti iki 46-48km/h) su pro šalį ūžiančiomis mašinomis ir keliais autobusais bei sunkvežimiais, truputį pasitraukusios į šoną, bet drąsiai laikydamos atsargų atstumą nuo krašto. Ir jausmą, kad pasiklydom – sustojom, paklausiau draugiškų vietinių gyventojų kelio, pasirodo, dar nebuvau privažiavusi reikiamo žiedo (paaiškino kur kas maloniau nei GPS, parodė tikrą popierinį žemėlapį!). Ir didelius žiedus (baltas trupinėlis plieno laukuose): niekas nė sykio nepapypino (Eastbourne‘e žmonės turi daugiau kantrybės, bet ir aš nesukėliau avarinės situacijos bei nesunervinau nė vieno – jau irgi pliusas!), neapibarė lango pravėręs. Tiesa, ant greitojo kelio kitas motociklininkas pirštu parodė pasitraukti į šoną, kad netrukdyčiau eismui. Truputį pasitraukiau, nes iš tikrųjų mane lenkė visi, bet ne iki ten, kur man rodė – baltos linijos einančios palei kraštą. Nežinau, ką konkrečiai turėjo omeny, nes nepasišnekučiavom, bet sakykime, kad jis tik norėjo man padėti! Taigi Eastbourne‘ą išgyvenau, mano Luna buvo patikrinta ir liko patenkinta (tai jaučiau važiuodama namo – visa pripūsta, patepta gražuolė), kelias namo stebuklingai, magiškai susidėjo iš teisingų posūkių žieduose, nors ir prisipildė šeštadieniaujančių žmogelių paskutiniame ruože nuo Beksilio iki namų. Laiminga pabaiga!

Motoroleriu važinėju jau porą mėnesių, bet už Hastings‘o ribų dar nebuvau niekur buvusi. Į darbą, miestą, parduotuvę ir namo. Mokiausi kelius, bandžiau suprasti visas taisykles, kol visai neseniai kelias į darbą tapo įprastas, automatinių posūkių pilnas ruožas. Nebesuka pilvo, nebebaisu, tik labai gera važiuoti, kai oras palankus! Manau, kelionė į Eastbourne‘ą buvo pačiu laiku – jau turiu pasitikėjimo savimi, kuris reiškia beprotiškai daug, ir jau reikėjo praplėsti akiratį. Džiaugiuosi savo maža, bet galinga pergale!

Prieš beveik dvi savaites dalyvavau „Prince‘s Trust“ savanorių mokymuose. Pagaliau!!! Žinojau, kad jeigu ne tuomet, į juos jau nebūčiau visai nuėjusi. Pasiėmiau porą atostoginių dienų ir jas praleidau tame pačiame Eastbourne‘e, Gaisrinės ir gelbėjimo darbų pagrindiniame pastate, kur „Prince‘s Trust“ ir glaudžiasi. Patys mokymai praėjo visai neblogai, tik žmonėmis, kurie sugužėjo savanoriauti (mūsų pirmą dieną viso labo buvo 5, antrą dieną - šeši), buvau gana nusivylusi. Gal ne žmonėmis, o jų charakteriais. Kai keliavau savanoriauti į Italiją ir ten sutikau visus jaunus žmones, norinčius padėti pasauliui, išmokti ko nors naujo ir panašiai, jaučiausi lyg nutūpus į „savo“ lizdą. Tikriausiai to paties jausmo, draugystės tikėjausi ir čia. Deja, realybė buvo kitokia.

Ar dėl savanorystės tipo (darbas su paaugliais, kuriems sunkiai sekasi mokykloje, ir jaunais žmonėmis, kurie jau 6 mėnesius ar ilgiau neranda darbo), ar dėl savanorystės motyvacijos, tik viena mergina buvo jaunesnė už mane, viena gal trisdešimt kelių metų, o kiti – apie 50 metų. Nuostabu, kad žmonės su nepaprasta gyvenimo istorija ir patirtimi pasirenka savanorystę, tačiau mokymuose jutau tą skirtumą, netgi skirtingų stiprių charakterių sukeltą per stiprią vibraciją... Iš mokymų negavau didelės dalies to, ko tikėjausi (ir tikėjausi naiviai, turiu pasakyti), tačiau nusprendžiau pamėginti savanoriauti ir po pirmų bandymų nuspręsti, ar noriu tęsti (mokymuose dalyvavau dar nežinodama, kokie bus tolimesni mano žingsniai, nes norėjau pažiūrėti, ar tikrai man ši galimybė skirta). Kol kas manęs dar nepakvietė susitikti su jokiu jaunu žmogumi, bet mokymuose buvo paminėta, kad suderinimo procesas gali užtrukti ir kelis mėnesius. Žiūrėsiu, kaip seksis!

Darbe sukasi galva! Jau mėnesį dirbu visu etatu ir skirtumas tikrai jaučiasi... Bandau susipažinti su savanoriais iš St Lenards, suprasti, ko jie nori, surasti jiems tinkamą savanorystės galimybę. Tuo pačiu metu bandau susipažinti ir su „kitos pusės“ darbuotojais, kurie rūpinsis ar rūpinasi savanoriais, kad žinočiau, ko iš jų tikėtis ir nesitikėti... Vedu mokymus (liko 5 pamokos penktadienio rytais!), tikrinu šių žmogelių užduočių sąsiuvinius (jie savanorių mokymų metu gali rinktis gauti pirmo lygio Visuomenės savanorystės kvalifikaciją, jeigu tinkamai užpildo užduočių lapus), ir šiaip bandau susidoroti su ilgu užduočių sąrašu užrašų knygelėje... Žinojimas, kad mano savaitgaliai – dviejų dienų, ir neturiu daug atosotoginių dienų, kurios jau ir taip sudėliotos, tikrai negelbėja. Mano šiandienos tikslas – dar pusė metų šiame darbe, ir bus dveji gražūs apvalūs metai savanorių darbinės patirties! Valio!

Kaip ir viską kontroliavau iki praėjusio ketvirtadienio, kuomet važiavau į Eastbourne‘ą susitikti su dar viena moterimi, kurios buvo paprašyta prižiūrėti mano įvertinimų darbą. Pats susitikimas praėjo gerai, tik po jo niekaip negalėjau užmigti ir nustoti galvoti: „Po velnių, žmonės, sutarkit, kaip viską darom, o ne siųskit skirtingas žinutes bei skirtingus vertinimus!!!“ Tiesa ta, kad darbe įvertinimo pusės jau ir šiaip nemėgstu, nematau didelės sąsajos tarp savanorystės ir kvalifikacijos, tačiau žmonės, kurie virš mano galvos gano skirtingus debesis, mane kelia siutą, nerimą ir apskritai labai neigiamai veikia mano nervų sistemą. Nereaguočiau taip skausmingai, jeigu aktyviai nebūčiau įtraukta į šį procesą – AŠ turiu įvertinti savo savanorių darbus ir AŠ turiu juos pagirti ir padėti jiems pabaigti tą užduočių sąsiuvinį. Jeigu AŠ nežinau kaip, nes tabaluoju virš bedugnės tarp ugnies ir kubilo ledinio vandens, niekas laimingas nebus, o ypač AŠ!

Jau kelias dienas bandau paleisti šį reikalą, leisti jam nuplūduriuoti kur nors kitur, bent jau šiam ilgam savaitgaliui... Jau ir taip sunku dirbti valstybinėje organizacijoje, bet vos priprantu prie vieno sprendimo, kitas atsirita ant galvos. Man labai sunku ne prisitaikyti, o suprasti, kodėl visų sprendimai ir nuomonės apie vieną gana paprastą dalyką tokie skirtingi ir kodėl reikia žmonių gyvenimus daryti tokius sudėtingus. Nesuprantu, kodėl užduočių portfolio kokybės užtrikrintojai, kurie turėtų lukštenti tuos pačius žirnius, net neskaito standartų (arba sukelia tokį įspūdį) ir viską daro pagal savo nuotabų auksinį protą. Esu perpildyta neapykantos šiai sričiai ir kai kuriems jos „išmanėliams“ ir šiuo metu ieškau gero būdo tai išlieti, paleisti ir suformuoti save iš naujo.

Kai mūsų gražusis visai neseniai aplankytas Nepalas gedi savo žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų žmonių, net gėda skųstis savo „pirmojo pasaulio“ bėdomis ir problemomis. Žinote, aš kur kas labiau norėčiau ten būti, gelbėti žmonėms ir žmones, negu naikinti jau ir taip suvarpytas savo nervų ląsteles dėl žmonių, kurie plačiau ir daugiau negu nuo vieno akies krašto iki kito nieko ir nemato... Tikiuosi, kad šis duobėtas kelias mane nuves ten, kur noriu, ar galvoju, kad noriu, būti. Tikrai labai tikiuosi, kad ši kelionė kažko daugiau verta!

Balandžio pradžioje visai netikėtai radau Savanorių vadovų mokymus internetu, o iki registracijos ir pradžios buvo likusios vos kelios dienos... Susimokėjau, užsiregistravau, nes jutau, kad trūko žinių iš kitos aplinkos, objektyvių nuomonių iš kito pasaulio. Norėjau palyginti tai, ką daro ar turėtų daryti kiti savanorių vadovai Jungtinėje Karalystėje ir Naujojoje Zelandijoje, ir tai, ką darau aš. Galų gale, norėjau pagilinti savo žinias ir pasijusti labiau nepriklausoma, pasitikinti savimi darbo sferoje, ir tęsti savo darbą geriausiais, pozityviausiais ir patikimiausiais būdais. Kol kas esu patenkinta šių mokymų paruošta knyga ir gausybe internetinių nuorodų į skirtingus su savanorių vadyba susijusius straipsnius, pagalbinius puslapius, pilnus įvairių idėjų, ir t.t. Gera matyti tai, ką jau darau, ir labai gelbėja žinoti, kiek dar galima padaryti ir kaip. Žinios – galia.

Šia nata ir norėčiau užliūliuoti šiandienos dejones...

Kovinė svajoklė

Prisiminusi tą lietuvišką paauglystėje išlinksniuotą žodį „kovinė“ susijuokiau – kiek kartų ir kokiose situacijose mes jo tik nevartodavom! Neplanavau šitaip šiandienos įrašo pavadinti, bet per radiją beklausydama senų hitų, internete beieškodama gražių paveiksliukų ir bedėliodama mintis galvoje apie savo kovingą gyvenimą ar labiau – asmenybę, netikėtai iškrapščiau šį žodį ir pagalvojau – tiks!

Jau kurį laiką viduje tvenkiasi žodžiai. Daug jų. Ir minčių. Niekaip negalėjau išpilti. Vakar prieš miegą mintimis pradėjau rašyti dienoraštį, bet, žinoma, iki šios popietės juodraščiai kažkur išgaravo, pavasarinis vėjas juos po laukus išvaikė. Šiandienos saulėtą rytą pradėjau sodo darbais – beveik dvi valandas rinkau nesibaigiančius rudeninius lapus, paskui nusiploviau motorolerį, išploviau jo apsauginį uždangalą, išvėdinau namus, išvaliau mikrobangų krosnelę, grilį ir orkaitę, išsispaudžiau didelę stiklinę vaisių sulčių, sukrimtau porą mažų pakelių alternatyvių sveikesnių traškučių ir prisėdau pailsėti su šokoladu aplietais riešutukais (tai – mano pietų Yin ir Yang. Šypt). Pavasaris! Dabar jaučiuosi maloniai apsvaigusi, pavargusi ir labai patenkinta savo dienos darbais ir pasiekimais. Nusipelniau išsilieti.

Pastaruoju metu labai daug galvoju apie darbą. Visuomet apie jį daug galvodavau, todėl šis faktas turbūt nieko nestebina, net ir manęs pačios, tik darosi gaila laiko tiems patiems istoriniams apmąstymams, kurie vargiai kur veda, tik galbūt į nerimą ir tamsą. Darbas užima daug kiekvieno žmogaus gyvenimo: geriausiu atveju dirbame apie 200 valandų per savaitę, nebent darbas – ne visu etatu; blogiausiu atveju ariame apie 300 valandų ar net daugiau per savaitę ir nieko daugiau virš ir po darbo nematome. Laimei, į antrą kategoriją dar nepakliuvau ir tikrai nesvajoju pabūti kokios nors prašmatnios Londono tarptautinės bendrovės ar organizacijos ofise, kad ir kokie finansiniai perliukai blizgėtų akyse. Priešingai, iš 0.75 etato, kuriuo dirbau beveik pusantrų metų, grįžtu į visą etatą, 37 valandas per savaitę. Nesiskųsiu, juk jauna, juk viską galiu, juk dabar ir laikas „pinigą kalti“, kada daugiau? Bet to man neužtenka.

Bandžiau savo mintis paanalizuoti: ko gi noriu, iš kur ir kaip tai gauti; ar tikrai tai, ko noriu, yra tai, ko man reikia; ar tai, ką turiu, ir nėra tai, ko noriu ir ko man reikia? Jeigu kada įsigautumėt į mano smegenų dėžutę, pasiklystumėte jau pirmuose raizginiuose! Nieko nuostabaus, aš ir pati ten kasdien pasiklystu. Ramina tik tai, kad bent jau po truputėlį progresuoju, kiekvieną kartą žengiu vis tolyn į tą minčių mišką, iškertu nereikalingas ir kelionę ribojančias šakas ir krūmus. Kovoju!

Nuolat ieškau pagalbos ir skaitau straipsnius, kuriais dalinasi žmonės, išgyvenantys ar išgyvenę panašius minčių uraganus, patiriantys panašius jausmus ir patys ieškantys atsakymų, užduodami aiškius ir gerus klausimus tiek sau, tiek kitiems. Vienas iš tokių straipsnių rašė apie 6 būdus, kaip susitvarkyti su nepakenčiamu, pasigailėjimą keliančiu darbu (anglų k. šį straipsnį galite rasti čia: http://tinybuddha.com/blog/6-ways-cope-miserable-job/). Ties pavadinimu dar galiu pasidžiaugti: mano darbas man tikrai nėra nepakenčiamas ar keliantis pasigailėjimą, tiesiog jame yra tam tikrų detalių ar išaušta tokių dienų, kurios išprovokuoja gilų nepasitenkinimą ir tuomet pasileidžia visas upelis „nenoriu“, „nereikia“, „velniop“, „kito darbo skelbimų“ ir pan. Net neabejoju, taip būna ne man vienai. Tik aš gal truputį ilgiau apie tai galvoju, tai kramtau ir virškinu keliasdešimt kartų.

Pirmas būdas, kaip susitvarkyti su nepakenčiamu darbu, kuris daro žmogų nelaimingą, siūlo surasti konkrečią tos nelaimės darbe priežastį ir pakeisti tai, ką galime, kas mūsų valioje. Turbūt būtų labai neteisinga sakyti, kad pagrindinė mano nelaimės darbe priežastis – tai, kad dirbu valstybinėje organizacijoje, kuri stipriai riboja kūrybiškumą ir suraišioja rankas tam tikrose situacijose: suprask, darysi taip ir ne kitaip. Žinau, kad ir pelno nesiekiančiose organizacijose gali atsitikti lygiai taip pat. Priežastis slypi aukštesniuose sluoksniuose – vadovybės debesyse. Pupų neauginsiu, į dangų keisti reikalų nelipsiu. Kas lieka? Apsukriai tvarkytis tame sluoksnyje, kuriame dirbu – prie žemės, prie žmonių, kur širdžiai šilčiau ir maloniau. Stengtis, kad savanoriai būtų patenkinti, kad turėtų galimybių tobulėti, kad gerai jaustųsi, turėtų su kuo nuoširdžiai pasikalbėti, galiausiai vietos susitikti ir pasišnekučiuoti, kartais išsilieti! Su kompiuteriais ir Excel lentelėmis draugauti: man jų gal ne visuomet reikia, bet reikia kažkam kitam. Kodėl gi dėl jų nepasistengti! Juk tik mano reikalas, kaip aš tą informaciją atsiminsiu, užsirašysiu ar ne, pasižymėsiu kur nors kamputy... Labai svarbu darbe susirasti sistemą, kad tau pačiam veiktų. Man asmeniškai reikia viską trumpai užsirašyti, nes smulkias užduotis pamirštu ir pradedu lengvai panikuoti. Tai padeda suteikti pirmenybę svarbiausioms užduotims. Be to, mano pasaulio suvokimas gana vizualus, todėl išbraukti atliktą užduotį lape man suteikia ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Man taip pat padeda užduočių neatidėliojimas, netgi ne pačių maloniausių – neužsibuvę darbai šviežiau kvepia, lengviau atliekami ir atlikti užleidžia vietą kitiems darbams, neperpildydami ir taip nesibaigiančio užduočių sąrašo!

Ne viskas darbe priklauso nuo žmonių, kurių galvos debesyse. Ir dėkui dievams! Mano pagrindinė vadovė man duoda laisvės, kiek įmanoma ir kiek galima iš jos tikėtis, ir tai man suteikia vilties ir šiek tiek įkvėpimo. Žmonės, su kuriais dirbu, irgi ganėtinai paslaugūs ir savotiškai remia savanorius, kaip gali. Ne visi, tačiau ir nedidelė dalis puikių kolegų nusveria bet kokius susiraukėlius ar nuo ilgamečio darbo pavargusius žmones be kibirkštėlės. Keičiu, kas įmanoma. Bet ir Romos per vieną dieną nepastatė.

Antras būdas susidoroti su gailestį keliančiu darbu siūlo pakeisti darbo istorijų, kurias sau kasdien pasakojame, siužetą. Turima omenyje visus rytinius, popietinius ir vakarinius „nekenčiu šito darbo“, „tai tiesiog varo mane iš proto“ ar „šiuo metu turėčiau būti kur nors kitur, kitas mano pašaukimas“ ir pan. Aš labai stengiuosi neįkristi į šitą užburtą ratą, nes žinau, kaip greitai galima jame užsisukti. Kaip straipsnis ir siūlo, bandau pakeisti visas neigiamas emocijas ir pasikalbėjimus savimi pozityviais arba bent jau neutraliais. Tikrai žinau, kad mano darbas nėra toks jau ir blogas. Manau, jis bent 60-70% atitinka mano šios dienos idealą, o tai jau yra šis tas! Be to, žinau, kad noriu susikrauti krepšį patirties ir dažnai dveji metai būna privalumas prieš trumpesnę darbinę patirtį. Tikslo finišo linija – spalio pabaiga! O vėliau gi negali žinoti – gal pasitenkinimo procentai iš lėto kils ir lapkritį nesinorės niekur skristi!

Trečias būdas verčia susimąstyti apie tuos, kurie su mumis, dirbančiais žmonėmis, kad ir kokį darbą turime, net nedvejodami pasikeistų vietomis. Juk ne veltui žmonės migruoja iš šalies į šalį, bėga iš karų nuniokotų žemių, kad apsaugotų ir galėtų pamaitinti savo vaikus, kitus artimuosius... Kai kurie iš jų dirba neišmatuojamas valandas už kelis grašius, kartais visai ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis. Tikrai ne visi galva palinguotų į mano nepasitenkinimo ritmą, kad štai, nuo pirmadienio iki penktadienio sėdžiu ofise, sprendžiu klausimus, susitinku su žmonėmis, jiems padedu ir palydžiu į grupes, pilnas laimingų mažamečių vaikų su tėvais ir globėjais, vedu mokymus, kuriais mėgaujuosi, stengiuosi, kad kiekvienai dienai suteikčiau prasmę. Palauk, o tai kas negerai?

Bėgu ir apsikabinu ketvirtą būdą, kuris siūlo viskam suteikti prasmę. Tai labai stipriai rezonuoja su manimi ir mano pasaulėvoka, nes aš ją noriu matyti viskame, kas mane supa ar ką darau pati! Per gyvenimą supratau, kad prasmė nėra kažkas, ką vienas ar kitas dalykas jau turi ar neturi, ją galima ir reikia sukurti ar surasti. Kas reikšminga man, nebūtinai bus reikšminga kitam gyvenimo pakeleiviui. Kas man turi prasmės, kitam gali atrodyti visiška nesąmonė. Tuo ir esame skirtingi ir nuostabūs. Darbe atlieku daugybę skirtingų užduočių ir sutinku daug įvairių žmonių, ir kiekvieną kartą stengiuosi, kad mano buvimas tuo laiku ir toje vietoje turėtų prasmę: juk galiu įdėti daugiau širdies į vieną ar kitą užduotį, rytinį pašnekesį su kolega ar planuotą superviziją su savanoriu. Tai labai, jeigu ir ne visiškai, priklauso nuo manęs pačios!

Penktas būdas siūlo susieti darbą su kitomis vertybėmis. Apie tai tikriausiai galvojau ilgiausiai. Ieškojau ir radau nemažai sąsajų, kuriomis džiaugiuosi, nes veikdama kažką kita ar dirbdama kitoje vietoje ar kitame mieste kai kuriais kasdieniais džiaugsmais negalėčiau pasimėgauti. Neseniai į darbą pradėjau važinėti motoroleriu ir jau pradedu tuo mėgautis! Iš pradžių buvo baisoka, tačiau dabar jau geriau pažįstu kelius, taisykles ir daugmaž žinau, ko galiu tikėtis iš kitų vairuotojų! Kai tapau truputį labiau nepriklausoma, pradėjau lankyti sporto salę, kuri, savo pačios nuostabai, man patinka! Naudotis treniruokliais niekuomet nejaučiau didelio malonumo, tačiau dabar tie du vakarai per savaitę – vieni iš mėgstamiausių. Taip gera nuvargti ir po truputį jaustis stipresnei. Jaučiuosi žvali, mažiau galvoju, geriau miegu – ko dar gali norėti! Jeigu dirbčiau kur nors toliau, važinėjimas į darbą turbūt taptų kančia (eismo spūstys, sugaištas laikas...), o sporto salė irgi neteiktų tokio malonumo, nes jau nusigauti iki jos būtų kitas reikalas. Į namus vakarais grįžtu laiku, neužtrunku kelionėje, jeigu nebūna didelių spūsčių. Tai man suteikia galimybę pasimėgauti vakaru, dar ką nors turiningo ar tingaus nuveikti. Finansinės pusės irgi negaliu pamiršti – juk jei nereikėtų pinigų ir viskas būtų nemokama, kažin ar visai dirbčiau! Savas kampas, kelionės, kasdieniai džiaugsmai ir rupestėliai – viskas kainuoja. Turėti darbą reiškia sugebėti už visa tai susimokėti. Galiausiai pats mano darbas man yra vertybė.

Paskutinis, šeštas būdas, kurio man dar reikia gerai pasimokyti, siūlo susikoncentruoti ties kitais dalykais, kurie lygiai taip pat svarbūs arba net svarbesni nei darbas: šeima, artimieji, asmeniniai santykiai, pomėgiai ir pan. Visuomet galime mokytis ko nors naujo, kai tuo tarpu dalį dienos praleidžiame darbe. Galime aktyviai ir turiningai išnaudoti vakarus, spūstis iškęsti besiklausydami muzikos ar knygos. Galime ir turėtume gyventi lygiai tiek pat ar netgi daugiau nei dirbti. Ties šiuo punktu tebesidarbuoju, braukiu prakaitą. Sporto salę priskaičiuoju prie „kitų dalykų.“ Šį ar kitą mėnesį turėčiau pradėti savanoriauti, jeigu patiks mokymai. Žingsnelis po žingsnelio saulėtais takais žengiu link savo tikslų. Ir kelionė man visai patinka!

Ketvirtadienį su kolegomis ėjome vakarienės. Nuo balandžio pirmos dienos netekome nemažai kolegų, kurie arba patraukė skirtingais keliais, arba užsitikrino kitą darbą toje pačioje organizacijoje, todėl vyko kaip ir atsisveikinimo vakarėlis. Dirbu su šaunia ir miela komanda, todėl galite įsivaizduoti, kokiu viesulu pastarieji mėnesiai pralėkė ir mano gyvenime. Tai, kad pati buvau įtraukta į reorganizaciją, ir tai, kad kiti žmonės neteko darbų, man buvo lengvas šokas. Visam tam ruošiausi, buvo laiko, tačiau ketvirtadienis buvo „ta diena“ – viskas realu, iš tikrųjų vyksta. Šie žmonės antradienį bus darbe, o šių nebebus. Taip paprastai.

Tą patį vakarą kalbėjomės su vienu iš kolegų ir jis labai maloniai pastebėjo, kad puikiai darbuojuosi, suprantu ir pritampu prie vietinių tradicijų ir kultūros, turint omenyje, kad Anglijoje gyvenu tik beveik pusketvirtų metų. Šis komplimentas ir jo komentaras, kad turiu įgūdžių ir žinių koordinuoti savanorius (gavau šį darbą ne be reikalo), mane sušildė ir įkvėpė.

Dažnai pagalvoju, kad norėčiau ir turėčiau būti kažkur kitur ir tai tikriausiai nepataisoma. Pastaruoju metu bent jau pradėjau svajoti ir lengvai planuoti, kada galėčiau būti kur nors kitur ir su kokiu bagažu: kuo galėsiu su tais kitais žmonėmis pasidalinti, ko pamokyti, kaip įkvėpti, koks bus mano pasaulio suvokimas, kokio platumo akiratis ir kaip tvarkysiuosi su savimi. Tas laikas ateis, bus kitos vietos ir kiti žmonės, todėl turiu pasistengti kiekvieną dieną nugyventi prasmingai, kad per gyvenimą galėčiau keliauti lengva galva ir širdimi...

Nepalas, II dalis

 (Pirmą dalį galite skaityti čia)

Antrą žygio dieną viešbutuką palikome po aštuntos ryto ir kitą sustojimo tašką – Ghorepani – pasiekėme tik apie šeštą vakaro. Žinoma, keliose vietose sustojome puodelio citrinos ir imbiero arbatos ar kakavos, pasistiprinome pietumis, taigi kelios valandos buvo skirtos reguliariam poilsiui. O ilsėtis tikrai buvo ko: visą mielą dieną tūkstančiais iš akmenų padarytų laiptelių kopėme į viršų... Vietomis ėmė siutas, tyliai keikiausi, kitomis – norėjosi pasiduoti, ypač paskutinėmis valandomis. Širdis daužėsi lyg pašėlusi, kvėpavimas irgi kito, ir šiaip fiziškai sunki diena buvo. Jau gidui žadant „dar kelias minutes“ netikėtai pamačiau lietuvišką užrašą ant vieno iš viešbutukų-kavinukių-kioskų, kuris kvietė „Sveiki atvykę“. Matyt, koks užklydėlis lietuvaitis pasidalijo savo mintimi su šeimininku ir baltai užpaišė tokios smulkios pasaulio kalbos pasisveikinimą. O gal koks pašėlęs smalsus nepalietis taip sugalvojo atvykėlius prisivilioti. Tikroji istorija lieka paslaptimi.

Vienus iš nuostabiausių prisiminimų palieka žygyje sutikti žmonės: tokie tikri, paprasti, kartais dulkėti, nesiprausę, kartais tiesiog natūralūs, gamtos vaikai, kokius mus sukūrė būti. Nei makiažas, nei kvepalai, nei naujausios mados žygyje į kalnus niekam nerūpi. Visi žygiuoja vienu keliu ar viena atkarpa ir visi – bendrakeleiviai. Užkalbinsi – draugai. Jau pirmą dieną vos pradėję žygiuoti susitikome anglės ir ispano porą. Mano draugas ryšėjo „Liverpool“ šalį ir mergina jį užkalbino paklausti, ar iš Liverpulio būsime, mat ji iš ten kilusi. Pasišnekučiavome, pasijuokėme, paskui vis kartais susitikdavome kely ir antrą žygio naktį nakvojome tame pačiame viešbutyje, kaip ir dauguma kitų žygeivių.

Žmonės, kurie keliauja, turi tiek daug įdomių istorijų papasakoti, ar jie keliautų kartą per metus, ar retai kada grįžtų namo. Skirtingi gyvenimo būdai, finansinės padėtys, darbai, kuriuos dirbame, šalys, kuriose gyvename ar iš kurių esame kilę... Žmonės, pasidalinę savo istorija, įkvepia kitus, parodo pavyzdį, kad viena ar kita įmanoma, priverčia svajoti ir siekti savo tikslų ar juos susikurti. Žmonės, panirę į savo rutinas, pamiršta, kokį puikų gyvenimą iš kitų žmonių svajonių gyvena, todėl jiems tos istorijos ir pats pasidalinimas lyg švelnus alkūnės bakstelėjimas, primenantis džiaugtis ir mėgautis.

Antrą žygio vakarą pasiekėme apie 2800 metrų aukštį ir čia turėjome likti nakvoti, nes Poon kalva, kuri yra aukščiausias šio žygio taškas, nėra apgyvendinta. Buvo labai šalta, garantuotai žemiau nulio, nes viešbučio takas buvo išklotas ledu ir sniego dėmės žvilgėjo aplinkui. Labai drąsiai nusimaudžiau po vidutinės temperatūros dušu lauko temperatūros vonios kambariuose ir džiaugiausi mums Sophie duotais rūbais: šiltais, lengvais. Be jų būtų buvę tikrai šalta.

Truputį pailsėję po varginančio lipimo laiptais, nusprendėme kambarį palikti nakčiai ir išsirengėme į viešbučio kavinukę, kurioje degė didžiulis katilas ir prie jo būrėsi bandantys sušilti svečiai. Sulaukę vakarienės prie jų prisijungėme ir mes. Staiga girdime porelę, besišnekučiuojančia britų anglų kalba, ir suklūstame. Užklausiame, iš kur, o jie ir sako: „Mes iš Pietinio kranto, Beksilio (ang. We are from the South coast, Bexhill)“. Mes tada imame juoktis ir sakom: „Rimtai??“ Taigi Beksilis – už penkių mylių nuo mūsų, vienas iš artimiausių miestų. Kokia tikimybė, kad viename iš viešbučių prie pat Poon kalvos, Nepale, sutiksi kaimyną? Tikriausiai mažesnė nei laimėti loterijoje!

Vėsus vakaras prabėgo šildantis prie katilo, žaidžiant kortomis, geriant arbatą, šnekučiuojantis. Visiškai jokio nerimo, švari galva, tyros emocijos. Tie laipteliai gerai jas pakratė... Pailsėjus netgi pamiršau dienos vargus, tik žinojau, kad rytojus prasidės anksti ir dar „keliais“ laipteliais. Bet apie tai galvoti nebuvo jėgų. Taip ir atsigulėme anksti, nes pusę šešių ryto gidas žadėjo belsti į duris ir mus pažadinti.

Trečią žygio dieną ėjome pasitikti saulės ant Poon kalvos. „Tik“ apie 400 metrų laipteliais į viršų visiškoj tamsos, šviečiant žibintuvėliams – ir tu jau ten! Maloniai vėsu, nes kojos, kūnas dirba, šildo iš vidaus, o temperatūra iš lauko vėsina. Pagaliau viršūnė!!! Nedrąsiai švinta. Tamsiai mėlyna šviesėja, pirmi saulės spinduliai apšviečia kelias kalnų viršūnes. Didinga. Beprotiškai gražu. Gera. Viena skaniausių kavų pasauly iš skarda apkalto kiosko. Daug nuotraukų. Nemažai žmonių, bet visiems užtenka vietos ir vaizdų. Nepakartojama.

Pasigrožėję Annapurna kalnų virtine ir išgėrę karštus gėrimus, sparčiai vėstančius delnuose, ilgai neužsibūname – reikia nusileisti į viešbutį, susidėti daiktus, papusryčiauti ir vėl žygiuoti visą dieną. Pirma kelionės dalis nežadėjo nieko gero – vis į viršų ir į viršų. Jaučiau, viskas, daugiau nebegaliu. Prisėdau ir pravirkau. Nuovargis. Prakeikti laipteliai – kiek dar jų?! Nuostabūs vaizdai aplinkui – giedras dangus, apdovanojantis puikiu matomumu. Taip gera ir taip vargina. Eiti negalima sėdėti.

Po to, kai pasiekėme kalvos viršų, įžengėme į Nepalo džiungles. „Džiunglės“ skamba labai įspūdingai ir turbūt pieščiau Tarzano miškus, jei reikėtų jas pavaizduoti, tačiau nepastebėjau nieko labai ypatingo. Žinoma, ir metų laikas dar tik žadėjo pavasarį, gnaibėsi su žiema. Medžiai, mažai saulės, kelios beždžionėlės, susėdusios ant šakos, laukiniai šunys, ieškantys dosniausių turistų. Gyvenimas verda. Ir labai skaniai kvepia kai kurie krūmai, jų žiedai. Labai, labai skaniai kvepia.

Vos tik pradėjus leistis, buvo aišku, kad sniegas ne visur nutirpęs ir bus smagu. Gal pusvalandžio ruožas geresnėmis sąlygomis arba tinkamai paruošus batus (uždėjus specialius spyglius ar grandines) virto kelių valandų kova su šlapiu ledu ir sniegu ant laiptų, vedančių žemyn. Labai džiaugiausi, kad mūsų gidas žinojo, ką daro, mus vedė, ir kaip ir mėgavausi adrenalinu. Žinoma, nelabai malonu atsidurti prie krašto, kur kristum keliolika metrų, bet įdomiau negu tik lipti ir lipti į viršų!!!

Laimingai ir purvinais užpakaliais pasiekę slidaus ir pavojingo ruožo pabaigą, išgėrėme arbatos, sušilome ir tęsėme kelionę į Tadapani – mūsų trečios nakties sustojimo tašką. Jau lipdama žemyn nuo Poon kalvos, pastebėjau, kad mano dešinys kelis nelabai mėgsta keliauti apačion. Vėliau šis kelis tik dar labiau ėmė skaudėti ir teko pagalvoti apie žygio pabaigą kiek anksčiau. Gidas man liepė žiūrėti ir sakė, kad galim nuspręsti, ką daryti, rytojaus rytą. Nusileidę nuo vienos kalvos pradėjome kopti į kitą – tuomet kilo visi gyvenimo prasmės klausimai, garsios dejonės ir svajonės apie tiltą tarp kalvų... Kelyje susitikome dvi australes studentes, su kuriomis irgi kartais pasišnekučiuodavome.

Pagaliau pasiekę Tadapani susitikome kaimynus iš Beksilio, susipažinome su pora vaikinukų iš Šveicarijos, besidžiaugiančių atostogomis, po Aziją keliaujančia pora iš Prancūzijos, ir buvome apsupti bei dainavome nepaliečių dainą (labai jau sudėtingą!) su vietiniais. Vėl susėdę apie katilą, gerdami arbatą, dalindamiesi istorijomis, šnekučiuodamiesi. Ramus Himalajų rojus.

Nuvargę, susisukę į miegmaišius ir kvėpuodami vėsiu ir tyru Himalajų oru, užmigome, kad pasitiktume ketvirtą ir paskutinį žygio rytą, kuris nebebuvo toks giedras, bet pamatėme sniegu nuklotus kalnus, kuriuos vakar paslėpė vakaro debesys. Po pusryčių iškeliavome tarp aštuntos ir devintos ryto ir šiandien žygiavome apačion. Kas po kopimo į viršų turėjo būti atgaiva, su nelaimingu kelio sąnariu tapo kita kančia. Buvo aišku, kad penkta žygio diena neišauš, tačiau iki artimiausios autobusų stotelės dar buvo likusios geros 4-5 valandos. Lėtai, neskubėdami, žengėme žemyn. Mano draugas bedainuodamas prisišaukė šunį, kuris mus lydėjo visą likusį laiką. Žinoma, krekeriai, kuriais jį pavaišinom, ir vėliau sotūs vietinės duonos pietūs su tuo neturėjo nieko bendra! Pavadinom jį Sausainiu (ang. Biscuit).

Apie tris valandas keliavome link įstabiojo Ghondruk rajono, kuriame papietavome ir vis dar negalėjome atsigrožėti tolumoje šviečiančiais kalnais, geltonais laukais, vietinių nameliais, spalvingai papuoštais asiliukais... Po pietų dar žingsniavome apie porą valandų tai žemyn, tai lygiu keliu, tai vėl truputį į viršų. Apie pusę dviejų vos spėjome į vietinį autobusą, važiuojantį į Pokharą.

Vos pajudėję iš vietos, pradėjome juoktis. Kelionė vietiniu azijietišku kalnų autobusu yra išties įspūdinga – patariu pamėginti! Siauri duobėti keliukai, plieninis senukas autobusiukas su įvairiais keistais papuošimais ir krentančiomis sėdynėmis tikrai paliks įspūdį. Pati kelionė ir pasišokinėjimai iki lubų sukratys pačius didžiausius pietus, o prasilenkiantys autobusai nepaliks jokios kitos išeities, kaip tik galvoti: „Jie žino, ką daro“. Net kai vienas ratas nebeliečia kelio, o iš šono – apačioje tyvuliuojanti dar siaurutė atrodanti upė.

Sėkmingai įveikę pirmą kelio dalį patarkuotais užpakaliais sustojome kiek civilizuotesnėje stotelėje. Čia net ir autobusų išvykimo grafikas kabėjo, mat iš kito žygio sugrįžtantys turistai būtent čia jį ir baigia bei autobusu ar džipu keliauja į Pokharą. Čia susitikome ir kelis australus, su kuriais bandėme susišnekėti jau pajudėjusiame pilname autobuse. Tai, kas iš pradžių atrodė pilnas, vėliau tik pilnėjo ir pilnėjo, kol galiausiai sėdėjome ir stovėjome susigrūdę, kiek įmanoma. Juokas kiek vėliau net nebeėmė, nes ši kelionė truko 3-4 valandas, bet bent jau pagerėjo keliai išvažiavus iš kalnų zonos, nebe taip kratė važiuojant. Kaip viskas baigiasi, taip ir šis autobusas galiausiai parkeliavo į mums reikiamą tašką, iš kurio gido surastu taksi grįžome į mūsų viešbutį Pokharoje viena diena anksčiau nei planuota. Atsisveikinę ir palinkėję vieni kitiems sėkmės, išsiskyrėme su savo gidu, kurio vardo taip niekada ir neprisiminėme.

Pokhara – antras pagal dydį Nepalo miestas ir turbūt vienas mėgstamiausių turistų, nes turi ežerą, daug restoranų aplink tą ežerą, galima pailsėti ir šiaip daug ką nuveikti tiek valtyje, tiek ant dviračio, tiek ir pėsčiomis. Be to, iš karto matyti, kad kur kas labiau orientuota į turistus ir turizmo plėtrą: švariau ir tyliau nei Katmandu, begalė visokiausio lygio viešbučių, mokamų paslaugų, masažų, tvarkingesni ir brangesni restoranai ir pan.

Po vakarienės artimiausiame restorane griuvome į lovą ir kitam rytui nestatėme jokio žadintuvo! Po kelių nakvynių miegmaišiuose jaukus ir minkštas viešbučio čiužinys buvo tikra palaima!

Gerai išsimiegoję lengvai susiplanavome dieną Pokharoje, kurią pradėjome valandos pasiplaukiojimu ežere. Oras pasitaikė puikus, švietė saulė, buvo ganėtinai šilta. Vanduo ramino. Tolumoje matėsi kalnai. Pietums radome pigų restoraniuką už kampo. Skamba neįtikėtinai, bet vos už kelių metrų nuo pagrindinės gatvės prie ežero, vienoje iš nepopuliarių skersinių gatvių slėpėsi puiki vieta ir... bent tris kartus mažesnės kainos... O maistas geras. Gal pati kavinė ir ne tokia nuostabi ir išlaikyta, bet maistas labai panašus. Dar ne kartą ten valgėme.

Kiek vėliau išsinuomojome dviračius ir važiavome pasivažinėti palei ežerą. Bekeliaudami duobėtais keliukais, susitikome australus iš Sidnėjaus, su kuriais keliavome iš kalnų į Pokharą! Per mažas tas miestas. Kur tik eini – ten matyti veidai, jeigu jau sykį pamatei žygyje, tai ir Pokharoje sutiksi. Ir australėms iš Melburno mojavom, ir šveicarus gatvėje susitikom.

Vakarinė Pokhara – dar kitokia: gyvesnė, turtingesnė, prašmatnesnė. Šiuo paros metu ji labiausiai skiriasi nuo Katmandu. Man asmeniškai šis kontrastas pasirodė skaudus, nes nelabai tikėtina, kad pinigai iš Pokharos keliautų į gretimus miestus ar po visą šalį. Tai reiškia, kad miestas auga ir vystosi, tačiau tai – tik viena Nepalo dalelė. Nesinori, kad atsirastų „turtingieji“ ir „vargšai“, nes Nepale – tikriausiai vienoje iš nedaugelio šalių – iki šiol didelio matomo skirtumo tarp jų nebuvo.

Po futbolo rungtynių per televizorių ir puodelio karštos kakavos, įvairiaspalvėmis švieselėmis nušviestomis gatvėmis grįžome į viešbutį. Po nakties laukė dar viena – ir paskutinė – graži diena Pokharoje.

Kitą rytą kėlėmės truputį anksčiau, kad spėtume išpildyti dienos planus. Vėl sėdome į valtį, tik šį kartą, kad persikeltume į kitą krantą, kur vėl laipteliais lipome į viršų pažiūrėti vienos iš pagrindinių Pokharos šventyklų – Stupos. Oras vėl pasitaikė puikus, šilta, nedrąsiai saulėta. Pasiekėme Stupą, pasiklausėme nuostabios tylos, pasigrožėjome šventykla ir jos statulomis, išgėrėme arbatos netoliese esančioje kavinukėje su nemokamu vaizdu į miestą, kalnus ir ežerą... ir kita kalvos puse nusileidome į kitą miesto galą pažiūrėti istorinio urvo ir garsiojo krioklio, į tą urvą krintančio. Po šių įspūdžių pasigavome taksi, kuris mus nuvežė į muziejų... uždarytą antradieniais. Žinoma, buvo kaip tik antradienis!!! Tai grįžom prie ežero, susiradom mielą vegetarišką kavinukę (vėlgi, kiek giliau nuo pagrindinės gatvės, taigi gerokai pigiau!!), kurioje radome ir šokoladinių „momo“ (virtinukų) su riešutais ir sėklytėmis visokiomis. Visai nieko buvo!

Kiek vėliau pasivaikščiojome po miestą, nusprendžiau nusipirkti suknelę, kad turėčiau dar vieną mielą prisiminimą (kuprinę jau buvau nusipirkusi praėjusią dieną!!), tai ėjome į pigesnį galą, kur mažiau turistų. Vakarienei susitarėme susitikti su australais iš Sidnėjaus ir jų draugu iš Kanados, tai apie šeštą su jais ir susitikome ir vėliau ėjome į išbandytą turkų restoraną. Dar vienas neįkainojamas tarptautinis vakaras su nepakartojamomis gyvenimo istorijomis ir jo vingiais, kelionėmis, įspūdžiais ir nuotykiais. Koks gyvenimas vis dėlto yra gražus!

Prisijuokę ir maloniai praleidę mūsų paskutinį vakarą Pokharoje, atsisveikinome su vakarienės bičiuliais ir palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Australų pora keliavo link Europos, kur apie gegužę žadėjo apsigyventi Jungtinėje Karalystėje keleriems metams. Kanadietis – Pietų Korėjoje mokęs studentus anglų kalbos, šiuo metu leidžia uždirbtus pinigus keliaudamas. Aplankė Aziją, žadėjo grįžti į Kanadą aplankyti artimųjų ir nuspręsti, kur traukti toliau. Dirbti grįžti nenori. Kas norėtų!!! O mes kitą rytą turėjome autobusu važiuoti į Katmandu praleisti paskutinių mūsų nepakartojamų atostogų dienų.

Nors mūsų kelionė iš Pokharos į Katmandu buvo pusiau poniška – viename iš turistinių autobusų, bet truko tiek ilgai, kad mano smegenėlės ir skrandis visiškai išsijungė. Sergu vadinama jūros liga, tai kartais keliaudama autobusu ar automobiliu turiu išgerti tabletę, bet šiai 7,5 val. trukusiai labai vingiuotai kelionei vienos tabletės nepakako. Grįžus į Sophie ir Richard‘o namus sukosi galva, griuvau į lovą ir bandžiau miegoti. Skrandis atsisakė ir taip menko turinio, gurkšnojau arbatą, gulinėjausi, kol galiausiai užmigau visai nakčiai.

Kitą rytą jaučiausi truputį geriau. Galva dar nelabai suprato, kas darosi, bet kėliausi iš lovos ir ėjau laukan, kad greičiau pasitaisyčiau ir smegenėlėms įrodyčiau, kad nėra ko bijoti! Mūsų priešpaskutinė diena Nepale prasidėjo vizitu į „Svajonių Sodus“, kurie įsikūrę vidury pašėlusio miesto. Jei negirdėtum pypsinčių mašinų ir motorolerių, net pamirštum, kad esi Katmandu. Sodai gražūs, tik vasaris – ne pats geriausias metas ten eiti, nes dar mažai kas žydi. Bet ramu, gera, galima ten atsipūsti ir pasislėpti, jei pavargsti nuo vietinių prekeivių ir gatvės triukšmo. Pietauti čia nepatariu, nes dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties maistas ir gėrimai čia palyginti nepaprastai brangūs – lyg kokiuose rūmuose kad būtum!

Vėliau turistų rajone Thamel ieškojau sau gražios skaros, mano draugas ieškojo biliardo stalo pažaisti, tai vaikštinėjome aplinkui visko ieškodami. Kai atsibodo į tas pačias spalvas žiūrėti ir niekaip negalėjau nieko išsirinkti, pasisamdėme „tuk-tuk‘ą“ – dviratį-kariečiukę, minamą vietinio gyventojo. Jis labai norėjo mus nuvežti, bet nesuprato, ko mes norim, tai vis sustodavo kitų paklausti, kur tas biliardo klubas... Galų gale paleidom mes tą vairuotoją ir klubą radome už kampo. Gal geriau nebūtume radę, nes labai jau nemaloni vieta pasirodė: vieni vietiniai vyrai ir viena moteris prižiūrėtoja, nešvarūs stalai, degtinė vietoj vandens parduodama ir pan. Mano draugas sužaidė vieną žaidimą ir palikome tą prirūkytą kambarį kitiems.

Po pietų iš Danijos grįžo Richard‘as ir vyrai vakare žaidė pokerį, o mudvi su Sophie pažiūrėjom televizorių.

Paskutinė diena Nepale prasidėjo labai ramiu ir lėtu rytmečiu, nebebuvo kur skubėti, reikėjo pradėti kaupti jėgas kelionei namo. Kiek vėliau ėjome pietų su Richard‘u ir jo draugu vokiečiu. Pavalgę grįžome namo, atsipalaidavome, laukėme grįžtančios iš darbo Sophie. Vakare su jais ir dar viena angle drauge ėjome į prancūzų restoraną, brangiausią ir kažkodėl geriausią mieste, tik aš savo salotomis su kąsneliu tiršto (?) ožkos sūrio nebuvau labai sužavėta! Desertas buvo skanus, tai atpirko!

Naktis. Rytas. Atsisveikinimai ir padėkos. Taksi. Oro uostas. Pora skrydžių, traukinys, autobusas, taksi ir šalti namai! Nors keliauti atgal truputį lengviau, nes gali iš karto kristi į lovą ir pagauti vietinį laiką ryte, buvau labai pikta, kai grįžome į lietų, šaltį ir dar šeštą vakaro, kai Katmandu buvo beveik šešiom valandom vėliau! Visą savaitę bandžiau prisitaikyti prie pakitusios laiko zonos, bet į lovą vis tiek ėjau anksčiau. Kažkiek džiaugiausi, nes ankstus vakaras lovoje reiškė daugiau miego, bet keistą jausmą tie laiko pokyčiai kelia!

Kelionė į Nepalą, be abejonės, buvo viena iš turiningiausių ir įspūdingiausių mano gyvenime. Dvi tirštos savaitės, įmerktos į visiškai kitokią kultūrą, persmelktos kitokių garsų ir kvapų, kalbos ir žmonių. Tiek daug visko pamatyta ir įamžinta tiek prisiminimuose, tiek nuotraukose. Tiek daug apmąstymų, žinių, įkvėpimo ir aptrupėjusių svajonių, grįžtančių spalvotais aitvarais. Galbūt tai – dar vienas mano gyvenimo vingis, ką gali žinoti.

Kasdieniai lobiai nr. 4

Šįryt dieną pradėjau didžiule skalbinių krūva ir karštu lygintuvu. Kad ir kaip kraupiai kai kuriems iš jūsų tai skambėtų, džiaugiausi ramybe ir laiku, kurį galėjau skirti lėtam lyginimui ir karščiausiems šių ir praėjusių dienų topams klausyti. Ne kiekvienas gali pasigirti laisvu pirmadieniu, o dar tokiu pavasarišku: su už atviro lango čirpiančiais paukšteliais ir gaiviu švariu oru, vos pastebimais gūseliais įplasnojančiu vidun.

Šią savaitę esu dėkinga už daugybę gražių akimirkų ir begalę šiltų sveikinimų gimtadienio proga. Nors pati gimimo diena man nėra pati linksmiausia šventė ir nelabai bemoku jos švęsti, bet, kai vidinė audra praeina, atminty lieka mielų žmonių linkėjimai ir aplanko jausmas, kad štai išgyvenau dar 365 turiningas dienas!

Minėtas turiningas gyvenimas ir yra man pačiai geriausia dovana. Kuo daugiau veikiu, tuo labiau jaučiu, kad galiu dar daugiau. Kuo daugiau žmonių širdžių paliečiu, tuo lengviau mano pačios širdžiai plakti. Tai ir stengiuosi. Ir dėkoju.

Taip pat norėčiau padėkoti už tai, kad

• dirbu su tikrais žmonėmis, be kaukių: jie nemiega tobulo nakties miego, augina mažus vaikučius, stiebiasi ir kovoja už save, vaikus, kitus ir gyvenimą, atiduoda daugiau savęs nei galima įsivaizduoti, ir nori dar daugiau atiduoti. Praeitą savaitę vaikščiojau po parduotuves klausdama, ar kas nors galėtų padovanoti savanoriams kokių smulkmenėlių, nes kitą šeštadienį švęsime savanorių darbą ir norime jiems surinkti po maišiuką įvairių gėrybių, nuolaidų lankstinukų ir pan.! Atsakymų, žinoma, gavau visokių, bet užsukusi į porą garsių rūbų, batų ir papuošalų (visko viename) parduotuvių, niekaip negalėjau atsikratyti netikrumo jausmo. Neatsimenu, kada paskutinį kartą iš šių mados aukų numylėtų lentynų traukiau perkainotą rūbą, mat juos paprastai perku internetu. Kai priėjau prie kasos paklausti apie dovanėles, pamačiau tobulai nupieštą ir nuostabiai vašku blizgantį veidą - ir tuomet padėkojau dangui, kad nedirbu su šitokio tipo žmonėmis. Be to, šios parduotuvės nieko niekam neaukoja, ir darbuotojai to net neslepia, duodami vadovų būstinės telefono numerį, kaip kad kiti;
• labai mėgstu vesti savanorių mokymus. Tai - neabejotinai viena mėgstamiausių mano užduočių šiuo metu. Kartais niekaip negaliu patikėti, kad radau veiklą ir darbą, kuriais iš tiesų ir iš esmės džiaugiuosi!
• vakar nuėjome į pustuštį baseiną. Taip gera ramiai plaukti ir apie nieką negalvoti!
• vis dar pavasarėja ir dar neužpuolė lietus. Kad ir pilka, debesuota, bet taip gera, kai nelyja ištisai!
• dovanų gavau bilietus į Cambridge Folk Festival, vieną rugpjūčio sekmadienį, kai gros Passenger ir daugybė kitų atlikėjų. Žinau, kad dar ilgai laukti, bet kaip smagu!
• viskas gerai, kad ir kokiomis ugnimis svaidytųsi vidiniai demonai.

Labos nakties!

Kasdieniai lobiai nr. 3

Šįryt prieš pradėdama dieną išsitraukiau Dėkingumo kortą - lyg priminimą. Ką tik skaitinėdama visokius pozityvius motyvacinius straipsnius, vėl radau dėkingumo ir laimės giminystės ryšį, tai niekur jau nedingsiu, teks pasidžiaugti kasdienybės turtais!

Net keista, kaip kartais sunku pasidaro ramiai atsisėsti ir padėkoti už viską, ką turiu. Kartais norisi daugiau, kartais tiesiog ne ties tuo susikoncentravusios nervų ląstelės. Data graso dar vieneriais metais ir kažkokia keista atsakomybė užgula pečius: ar pakankamai turiu, ar daugiau pagal metus reikėtų turėti.

Žinau, praėjęs mėnuo ir kelios dienos nuo paskutinių iškastų lobių buvo ypatingas ir nuostabus. Gal ir ne kiekvieno, bet daugumos svajonė. O aš sėdžiu rūsti, nes kelionės, atostogos baigėsi ir prasidėjo darbai. Na, žinote, kaip "normaliame" gyvenime būna.

Pasipriešindama savo piktiems vidiniams demonams, norėčiau visą glėbį puikių nuotykių ir įvykių išskleisti po pavasarine saulute pasišildyti. Ir man visai nesvarbu, ką jie man ausin šnibžda, norėčiau nuoširdžiai padėkoti už tai, kad

• turėjau galimybę porą savaičių paatostogauti saulėtame ir šiltai paprastame Nepale (atskiri įspūdžiai - kituose įrašuose);
• dienos ilgėja ir trumpėja tamsusis paros metas - kokią įtaką tai turi žmonėms!
• kalasi nedrąsus tikras angliškas pavasaris! Mažiau lyja, temperatūra nebe taip gnaibosi, saulė dažniau nosį iškiša, palepina. Nuostabus jausmas!
• darbe situacija stabili. Jaukinuosi "kitos pusės" savanorius, jie irgi truputį šilčiau ir ramiau į viską reaguoja, o man tai labai svarbu. Laukia nauji iššūkiai, kuriuos su bendradarbiaujančiais teigiamais žmonėmis bus lengviau nugalėti;
• penktadienį pradėjau vesti dar vienus savanorių mokymus ir pirma diena praėjo puikiai. Džiugina tai, kad griežtai nesilaikiau plano ir, nors vis kažką pamiršdavau, tai nepanikuodama prisimindavau vėliau ir viską, ką norėjau, paminėjau. Būsimi savanoriai irgi atrodė patenkinti;
• po truputį darosi lengviau važiuoti motoroleriu. Jau daugmaž žinau, ką veikiu ant kelių, o po padarytų klaidų visuomet jas gerai apgalvoju ir prisimenu taisykles;
• pagaliau užsiregistravau savanorių mokymams balandį - pati eisiu gelbėti nedirbančio jauno pasaulio!
• penktadienį buvau išbandyti sporto salės ir negaliu pasakyti, kad labai nepatiko. Užpildžiau formą pradėti ją lankyti, tai bereikia ją kam nors nunešti, parodyti ir palikti. Planuoju savaitę su pirmadienio rytu baseine ir keliais vakarais ant treniruoklių. Kadangi nebevaikštau rytais, fizinės veiklos trūkumas labai jaučiasi!
• skaitau antrą knygą (anglų kalba) nuo metų pradžios ir vis dar reguliariai pasiklausau Anos Kareninos garso knygos italų kalba!
• viskas gerai. Esu sveika, turiu veikiančią galvą (tikiuosi), idėjų, gerų minčių, šilumos pasidalinti. Stogą virš galvos, maisto veikiančiame šaldytuve ir motorolerį kieme. Net savo kiemą turiu! Ko gi daugiau ir bereikia...

Nepalas, I dalis

04/03/2015

Prie gyvenimo krantų švartuojasi dar vieneri metai. Net keista, kaip greitai viskas keičiasi, kaip augu ir mąžtu tuo pačiu metu. Lyg muilo burbulai sproginėja puoselėtos svajonės, kitas lyg spalvotus balionus pučiu aukštam savo dangui. Juk ne veltui Abraomas Linkolnas pastebėjo, kad svarbiausia ne tai, kiek metų nugyventa, o tai, kiek gyvenimo juose būta (angl. „In the end, it‘s not the years in your life that count. It‘s the life in your years.“)

Šią savaitę į darbą pradėjau važinėti motoroleriu. Šiek tiek baisoka ir atsakomybė įtempia visus kojų raumenis, kuriuos jaučiu grįžusi namo, tačiau padovanota laisve negaliu atsidžiaugti. Na, gal nusipirkta, sakyčiau. Juk už vienos dienos testą susimokėjau, daug žalos ant kelių nepridariau, tai praleido. Važiuok! Apie kelių eismo taisykles buvau girdėjusi, bet gerai neįsivaizdavau, kaip ten viskas vyksta. Buvo panikos. Skaičiau teoriją visą savaitę, testukus paknebinėjau. Tik kai jutau, kad jau daugmaž žinau, ką daryti ant įvairiausiomis linijomis ir rodyklėmis išbraižyto asfalto, išsinuomojau motorolerį (toks „fainuolis“ Yamaha, baltas. Galvojau pavadinti Luna, bet dar nenusprendžiau. Jaukinuosi.). Dabar mokausi kelius ir kaupiu patirtį.

Šypsausi prisiminusi motorolerių eismą Katmandu. Pasižiūriu į savo apsaugines kelnes ir švarką, šalmą ir pirštines, ir palyginu su paprasčiausiais kasdieniais rūbais, kuriais vilki Nepalo motorolerių vairuotojai. Šalmas vairuotojui privalomas, bet žmogelis, sėdintis ant galinės sėdynės, jo užsidėti neprivalo. Tai ir nesideda. Visa kita – skonio ir patogumo reikalas. Tik žiūrėk, kad šalis į ratus neįsiveltų.

Skaitau Jungtinės Karalystės kelių eismo taisykles ir prisimenu 3 pagrindines, sutartinai egzistuojančias Nepale: 1) AŠ visada važiuoju pirmas(-a); 2) Žiūriu tik į tai, kas prieky manęs (suprask, kas gale ir už manęs, nė velnio neįdomu!); 3) Signalizuoju visur ir visada, be perstojo! Taip ir verda jungtinis motorolerių, mažų Suzuki taksi ir kitų vietinių automobilių skruzdėlynas, tik tylos ir geros organizacijos jame nerasta! Beje, po mašina Nepale papulti nerekomenduojama, nes patys vairuotojai pripažįsta, kad dėl įstatymų skylės kur kas labiau apsimoka vargšelį nesusipratėlį suvažinėti negyvai, nes kitaip reikėtų mokėti jam išmoką kiekvieną mėnesį iki gyvenimo galo. O nubaigei vieną – sumokėjai apie 5000 dolerių, ir laisvas. Kodėl gi ne!

Eismas Katmandu mus pakerėjo jau pirmą dieną. Vėliau prie visiško taisyklių nebuvimo pripratome ir, nors daug važinėjome taksi (nes pigu), jautėmės saugiai. Greičio Katmandu gatvėse neišvystysi, o ir šiaip vietiniai žino, ką daro. Per gatvę pereiti sunku bet kam – nė vienas vairuotojas savanoriškai nesustos, net prie perėjos. Visi prie vairo sėdintys į pėsčiuosius žiūri kaip į nesusipratėlius, besimaišančius kely. Bet taip natūraliai, visai ne priešiškai ar su akmeniu užanty. Taip įprasta, toks jų gyvenimo skonis. Turi apsiginkluoti drąsa, ramiu veidu ir pasitikėjimu savimi, kitaip kitoj gatvės pusėj niekada neatsidursi. Mašinos sustoja per centimetrą nuo žengiančiojo per gatvę, bet sustoja. Laiku. Net beveik neprisiliečia.

Azija niekuomet nebuvo vienas iš pirmų žemynų mano lankytinų vietų už Europos ribų sąraše. Kažkaip nesaugiai, visiškai svetimai ji man skambėjo, nė viena skaityta istorija taip stipriai nesužavėjo, kad būtų norėjęsi tai savo akimis pamatyti. Užteko knygų eilučių, rašytojų esių, spalvotų vėliavėlių nuotraukų, besivartančių kirmėlių keptuvėse per televizorių ir atpalaiduojamos kartotinės muzikos garsų Youtube. Kai su draugu rinkomės mūsų dviejų savaičių atostogų tašką, Nepalas laimėjo tuo, kad Katmandu gyvena mano draugo pusbrolis su žmona, ir tuo, kad ši šalis – antra pigiausia pasaulyje paturistauti. Man svarbiausia buvo visiškai pakeisti aplinką, todėl į ginčus nesivėliau, mielai priėmiau sprendimą, dvi savaites prieš kelionę įsigijome bilietus ir nusiteikėme naujiems įspūdžiams.

Po poros skrydžių ir keturių valandų persėdimo perpildytame Istanbulo oro uoste (kuris kažkodėl man pasirodė pilkas, suirzęs, neįdomus ir nemielas) nusileidome išilgai sniegu pabarstytų Himalajų kalnų. Mažyčiame oro uoste ilgiau negu valandą laukėme vizos, vietoj dviejų svarų grąžos gavome du dolerius (maždaug perpus mažiau), išėjome pasiimti lagamino ir susitikti draugo pusbrolio žmoną, Sophie. Pats pusbrolis tuo metu dirbo Olandijoje! Prasilenkėme.

08/03/2015

Prasibrovę pro beprotiškai paslaugius vaikinukus, kurie po menkiausio darbelio laukia arbatpinigių, pamatėme Sophie ir išgarmėjome į Katmandu oro uosto mašinų stovėjimo aikštelę. Ten mūsų jau laukė taksi, tai sugrūdę savo lagaminą ir kuprines į mažytę Suzuki mašiną, po keliolikos valandų kelionės, leidomės vežami, kur tik nori! Sophie nurodė namų adresą, tai mes, išvargę, bet alkani įspūdžių, stiklinėmis akimis stebėjome mums visiškai nepažįstamą pasaulį. Knygos ar kelionių vadovai gali gana vaizdžiai aprašyti, kas laukia, bet jausmas visuomet kitoks ir skirtingi žmonės vietas išjaučia skirtingai.

Grįžome namo, pasišnekučiavome su Sophie, paplanavome dieną (buvo sekmadienis, tai mums pasisekė, kad Sophie nedirbo), pusvalandį nusnūdome, kad nenukristume kur vidury gatvės, ir iškeliavome susipažinti su šalimi, kur suplanuotos mūsų dvi gyvenimo savaitės. Lyg kino filme pasivaikščiojome po turistų numylėtą centrą, kur gali nusipirkti viską, ko tik nori ir geidžia širdis, pavalgėme pietus viename iš Katmandu restorano, iš aukšto žvelgdami į pašėlusį eismą, policininką, rankomis mojuojantį kryptis, ir senuosius valstybės vadovų rūmus, kuriuose buvo nužudyta visa svarbi valstybei šeima, išskyrus dėdę. Kai kas įtaria nešvarius darbelius, bet Nepale iki blizgančios politinės situacijos dar labai toli, todėl gyvenimas ten verda kitokiu nei įprasta Vakarų pasauliui ritmu.

Nesigilinau nei į istoriją, nei į politiką, nes man tai – pačios nuobodžiausios temos, todėl nieko įdomaus ir negaliu papasakoti. Kai keliauju, man įdomiausia „čia ir dabar“, kaip žmonės atrodo, ką veikia, kaip supranta savo gyvenimą, koks jų tikslas ir vertybės. Tarp dulkių paskendusios ir purvą ant moterų bei merginų rankų bei kojų puošiančios sidabrinės ir auksinės apyrankės, žiedai, sunkiai dirbantys vyrai, remontuojantys kelius ir statantys namus be jokių apsauginių priemonių, dar negirdėję apie saugumo taisykles ir standartus, man kalba kur kas daugiau negu praeitis arba tai, kas dedasi šiltame soste ar kėdėje sėdinčio galia pervirtų smegenų žmogėno pasaulyje.

Pirma diena Katmandu buvo ilga, bet labai įdomi. Džiaugėmės, kad miestą ir jo įdomybes pamatėme su Sophie, nes vėliau buvo žymiai lengviau adaptuotis ir rytojaus dieną puikiai žinojome, ko tikėtis beturistaujant. Per kitas porą dienų Katmandu pasivažinėjome po miestą, aplankėme Beždžionių ir kitą vieną iš įspūdingesnių šventyklų, pasiderėjome su taksi vairuotojais, kainą kartais numušdami bent per pusę ar netgi daugiau. Taksi vairuotojai – vieni iš gudriausių savo paslaugas siūlančių žmonių Nepale. Jie jau žino, kas turistui atrodo pigu ar įkandama, ir visuomet pirmiausia siūlo nerealiai aukštą kelionės kainą, kuri užsieniečiui neatrodo tokia jau ir didelė. Tie, kurie derėtis neįgudę ar jaučiasi kvailai tai darydami, kišenę ištuština kur kas labiau, nes tiesa ta, kad Azijoje derėjimasis toks pat įprastas, kaip nustatytos kainos Vakarų pasaulyje.

Vidutinis atlyginimas Nepale – 300 dolerių per metus, todėl galite įsivaizduoti, kad ir pragyvenimo kainos turėtų būti žemos arba labai žemos. Vietiniams taip ir yra, tačiau iš turistų stengiamasi išspausti kiekvieną centą. Tai puikiai suprantama, nes visi ieško gerovės, o skurdžiame krašte, iš kurio vietiniai nepaliečiai iškeliauti nelabai turi kur, kito būdo nelabai ir lieka. Nepalo gyventojams Vakarų pasaulio vizos išduodamos itin retai, o Indijoje ar Malaizijoje pragyvenimo lygis nėra toks jau ir skirtingas. Be to, jautriam nepaliečiui turistų išglamžyta Malaizija nėra kažkokia svajonių šalis, o tik tuštybės mugė ir tie patys kaip Nepale grašiai už sunkų darbą toli nuo namų, besilankstant išlepintiems žmonėms. Indija – vargas arba auksas, abiejų nepasieksi, bet nepaliečiui svetima elgetavimo idėja, todėl ir kai kurių indų, kurie užsuka ir į Nepalą, gyvenimo būdas jiems nepriimtinas. Kadangi skirtinga vertybių skalė ir aplinkinėse šalyse nėra to, kas ją galėtų nusverti (pinigai, gerovė ir t.t.), nepaliečiai pasilieka savo šalyje, ją saugo ir puoselėja ir kai kurie netgi bando atrasti būdų, kaip užsidirbti niekur nekeliant kojos iš gimtinės. Kai kuriems pasiseka – sūnūs studentai ar kareiviai gauna vizą mokytis ir/ar dirbti Jungtinėje Karalystėje, todėl gali paremti savo šeimą, siųsdami pinigų į Nepalą. Tokias šeimas čia gali atskirti: nors nėra akį rėžiančios „turtingųjų“ ir „vargšų“ pasaulių ribos kaip kai kuriose Azijos šalyse, geresni rūbai, truputį naujesnė mašina, švaresnis būstas išduoda geresnę finansinę padėtį.

Kiek išleisi pinigų Nepale – tavo reikalas. Išmoksi derėtis – mušti kainą, nusisukti ir „eiti ieškoti pigesnio varianto“, nusipirksi daiktą už vidutinę kainą. Mokėsi, kiek prašo, paliksi prekeivį baisiausiai laimingą ir paremsi jo šeimą. Visiems pagal išgales. Jeigu matai firminį daiktą turguje, gali būti ramus – pigus padirbinys iš Kinijos, už kurį prašoma kur kas daugiau negu jis vertas. Katmandu pagrindinėje gatvėje yra originali „North Face“ parduotuvė, bet nedrįsome žvilgtelėti į kainas. Tiesa ta, kad mažai kas gali įpirkti originalius firminius rūbus ar sporto reikmenis, išskyrus turistus. Nepale daug spalvotų šiltų ir vasarinių vietinių rūbų, suknelių, kuprinių, kurie turisto kišenei parduodami nebrangiai (apie 10-20 dolerių). Vienintelis pirkinys, kurio reikėtų vengti ir saugotis, yra mėsa ir žuvis. Vėlgi jokių maisto saugumo standartų Nepale nesilaikoma ir mėsa paskleidžiama ant medinių prekystalių sukapota, supjaustyta, neapdengta ir neapdorota. Kiek ji ten gulėjusi – niekas nežino. Ar kokia muselė buvo nutūpus ar ne – irgi nepasakysi. Net valgant restoranuose, reikia labai atsargiai rinktis maistą. Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, geriau jau patapti vegetaru toms kelioms dienoms. Žuvis – dar įspūdingesnis reikalas. Aplink Nepalą nėra jūros, todėl jūrinės žuvys dažniausiai atkeliauja iš Australijos. Nesilaikant maisto saugumo standartų, tai reiškia, kad žuvis, prieš atkeliaudama į lėkštę, buvo sušaldyta ir atšildyta bent kartą, jeigu labai, labai pasisekė.

Kaip Italijoje driežiukai, Anglijoje – voveraitės, Nepale visus pasitinka rudos beždžionėlės. Jų per visą kelionę matėme begalę – tiek miesto, tiek šventyklų, tiek laukinių. Šios beždžionėlės tik atrodo nekaltos ir labai mielos, bet jei tik pamatys kieno nors kuprinėje ar maišelyje kažką, vertą dėmesio, būtinai bandys pavogti. Patys matėme, kaip iš vienos amerikietės kuprinės buteliuką vitaminų nukniaukė. Pagauti jas labai sunku, nebent esi Tarzanas! Jų pirštukai smulkūs ir labai išlavinti – stebėjome, kaip jos beveik nesuklysdamos ryžius nuo žemės po vieną rinko ir valgė. Nepakartojamas reginys!

Katmandu praleidome tris dienas, per kurias stengėmės išsimiegoti, įsijausti į Nepalo laiką ir pamatyti bei pajausti kiek įmanoma daugiau. Oras buvo puikus, saulėtas, temperatūra dieną siekė apie 18-21 laipsnį, naktį nukrisdama iki labai vėsios, bet ne minusinės. Vasaris Nepale – pirmos pavasario dienos, vadavimasis iš žiemos gniaužtų. Dar ne pats turistinis sezonas, kuris prasideda kovą-balandį, todėl darbo dienomis neteko stovėti ilgose eilėse ar grūstis pro nesusipratėlių turistų minią. Kinai, korėjiečiai ir indai buvo pagrindiniai užsieniečiai, nes jų šalyse tuo metu – atostogos.

Antrą vakarą Katmandu ėjome į italų restoraną, kuriame vakarieniavome škoto (gyvenančio Australijoje), ispano, dviejų anglių (įskaitant Sophie), dirbančių pelno nesiekiančiose organizacijose Nepale, ir italo, keliaujančio per pasaulį ant Vespos, kompanijoje. Tąkart pajutau, kaip stipriai ilgiuosi nuostabių tarptautinių stalų ir pokalbių. Juk tai taip nepakartojamai praturtina! Ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad ir kur jis gyventų, kad ir ką bedarytų, anksčiau ar vėliau tampa rutina. Kad galėtum susimokėti už gyvenamąją vietą ir maistą, turi turėti darbą. Pasisekė, jei darbas – hobis ar hobis – darbas, tačiau tai vis tiek atima apie 30-40 brangių gyvenimo valandų per savaitę. Ką veiki po darbo – jau tavo reikalas, bet įspūdžiai kasdien po truputį rimsta, gyvenimas geriausiu atveju plaka ritmingai kaip sveika širdis, ir pirmadieniai pasidaro vienodi, antradieniai panašūs ir taip toliau... Kada susitinka rutinos išvarginti ar šiaip išsikvėpę žmonės ir pasidalina skirtingomis patirtimis, visi kitaip ima vertinti savo namus, darbą, veiklą. Kažkokiais paslaptingais prieskoniais apibarstome vieni kitų gyvenimus, gimsta naujų svajonių, suradus bendramintį išsiplečia akys ir ausys. Nutinka nepaprasti dalykai. Kad tik visi suaugę žmonės kalbėtų nuoširdžiai ir vieni kitų klausytųsi...

Trečią dieną Katmandu pirmą kartą suprakaitavo delnai – kai taksi, kuriuo važiavome į miestą, įvažiavo į priešpriešinę juostą. Kaip minėjau anksčiau, niekas ten greitai nevažinėja, bet adrenalino tąkart pakako! Be šio nuotykio, visą laiką jautėmės saugūs, apsupti ir apgaubti nuolatinio chaoso. Iki to laiko prie jo netgi pripratome: triukšmas, nė sekundei nenutylantys motorolerių ir automobilių garsiniai signalai, dulkėti plaukai įtraukė į tikrą, nesumeluotą Nepalo kasdienybę.

Rajonas, kuriame apsistojome Sophie ir Richard name, buvo lyg atgaiva po triukšmingos dienos – ramus, su keliais lojančiais šunimis aplink, tyliais motoroleriais ir vienu kitu praeiviu. Kaip mums buvo paaiškinta, gyvenome viename iš „turtingesnių“ rajonų: netoliese buvo Britų mokykla, į kurią parlamentarai veda savo vaikus, naujai pastatytų užsieniečiams nuomojamų daugiaaukščių namų, kelios švarios kavinukės, kepyklėlė ir pan. Nors buvo jausti, kad šiame rajone kur kas daugiau ramybės ir truputį švariau, „turtingu“ jo pavadinti negalėčiau, tiesiog tvarkingu ir mielesniu nei Katmandu centras. Žinoma, jeigu į lyginimus įvelčiau ir visiškai gyvenimo pamirštus žmones, lūšnelėse gyvenančius ant beveik išsekusios šiukšlių pilnos upės kranto miesto centre, mano minėtas rajonas atrodytų lyg rūmų nusėtas. Bet tie rūmai – paprasti namai su paprastais kambariais, ne vilos ir ne dvarai... Katmandu nepastebėjau vargo ir turto priešpriešos.

Iš triukšmingų Katmandu gatvių galima greitai pasislėpti prie didžiųjų šventyklų. Net keista, kaip vos už kelių metrų nuo vietinių apgultos gatvės ir begalės parduotuvėlių, dirbtuvių, mašinų remontų ir pardavimo punktų atsiveria visiškai kitoks pasaulis, kvepiantis smilkalais, šnarantis budistų maldomis išpieštomis vėliavėlėmis, skambantis ritualų instrumentais, balsais, užkrečiantis... ramybe. Šventyklos apsuptos prekeivių, bet jie kitokie – jeigu neįeisi vidun, tavęs ir netemps. Vietos gidai, kita vertus, labai įkyrūs: apsimeta „oficialiais“ ir bando įkalbėti jį pasiimti, kad galėtų prisikabinti. Arbatpinigiai ar „alga“ – ne vienintelis rūpestis. Niekada negali žinoti, kaip jie, gerai tave apžiūrėję ir ištyrinėję, apšvarins. Pasivaikščiojus aplink šventyklą, galima susirasti kavinukę su stogo terasa, kurioje gera atsisėsti ir pavalgyti ar atsigerti vietinio pieno ir jogurto kokteilio – „lassi“. Atsigauna ir širdis, ir siela.

Katmandu žmonių veiduose neįskaitysi nei laimės, nei skausmo. Jie tiesiog yra: dirba, gyvena, sutinka saulėtekius, palydi saulėlydžius, pasimeldžia. Pagrindiniai žmonės, su kuriais kiek pasišnekučiavome, buvo prekeiviai ir taksistai, ir tai tikrai ne visi. Angliškai jie kalba tiek, kiek reikia ir kad juos suprastų. Visi kiti vietiniai gyventojai buvo įnikę į savo gyvenimo keliones ir draugų neieškojo. Turistus jie gerbia ir nežiūri į juos lyg į ateivius. Net mano šviesi galva ir oda niekam nesukėlė tokios susijaudinimo bangos kaip Italijoje. Žmonės tau leidžia gyventi tokiam, koks esi.

Po kelių dienų Katmandu turistiniu autobusu išvažiavome link Pokharos – antro didžiausio Nepalo miesto. Pakeliui dalį kelio plaukėme gumine valtimi-plaustu per vietomis šiek tiek baisius ir labai šlapius nusileidimus! Pasikrovėme puikių įspūdžių ir prisikvėpavome idealiai švaraus Nepalo gamtos oro! Lengvas malonus šokas po dulkėto ir triukšmingo miesto vizito. Plaukdami matėme šiek tiek vietinio kalvų gyvenimo: moteris, ant galvos nešančias neįsivaizduojamus svorius, žalius lapus, tikriausiai gyvuliams. Stebėjome, kaip vyrai skaldo uolas ir akmenis per upę siunčia į ant kito kranto stovinčią priekabą: veš į miestą. Akis paganę po nuostabiai tylias didingas kalvas, sušildyti pavasario saulės ir sustingdyti šalto upės vandens, po kelių valandų baigėme plaukti, skubėdami persirengėme ir šį kartą vietiniu autobusu toliau keliavome į Pokharą.

Toliau mūsų laukė 4-5 dienų žygis į kalvas (kurias mes vadintume kalnais, nes 3200 metrų „kalva“ buvo mūsų aukščiausias taškas). Pavakarieniavę ir pernakvoję Pokharoje, kitos dienos rytą su gidu išvykome į pradinį žygio tašką netoli Annapurna gamtos išsaugojimo parko. Pirmą dieną tik apšilome: žygiavome 2-3 valandas iki pirmo mūsų „viešbutuko“. Lengva įkalne, saulėtais takais, išsirengę iki plonų arba trumpų rankovių, laimingi pasiekėme Hiley, kur praleidome popietę ir laiku nuėjome miegoti, kad anksti ryte būtume pasiruošę tęsti žygį.

Annapurna gamtos išsaugojimo parke kiekvieni nakvynių namai, kurie turi restoraniuką, gamina maistą pagal lygiai tą patį meniu, nustatytą Nepalo turizmo organizacijos. Valgių kainos svyruoja priklausomai nuo to, kaip aukštai esi. Kuo miestelis aukščiau, tuo brangiau, nes kažkieno asiliukas kai kuriuos produktus iš žemumų nešė. Visos daržovės – užaugintos vietoje, šviežios, todėl verta pamėginti nepalietiškų koldūnų – momo (jeigu mėgstat česnaką, nes jo kalnuose, matyt, netrūksta). Ryžiai, makaronai, „noodles“ tiek su daržovėmis, tiek su mėsa, picos, bulvių, kiaušinių patiekalai – visko galima rasti. Pusryčiams siūlomi „angliški“ pusryčiai su keptais kiaušiniais, šonine, bulvėmis ir pan. Kas mėgsta lengviau, galima užsisakyti avižinių dribsnių košės arba blynų, kiaušinienės. Kiekvienam pagal skonį. Kainos svyruoja nuo 2 iki 5 dolerių. Gėrimai: kava, arbata, gaivieji ir alkoholiniai gėrimai (alus, romas ir kt.) Visi karšti ir gaivieji gėrimai kainuoja iki dolerio, išskyrus skardines aukštai esančiuose miesteliuose – dėl anksčiau minėtų priežasčių. Kambario, kuris išmuštas medine plokšte ir kuriame stovi dvi medinės balta paklode užklotos lovos ir guli pagalvė, nuoma – apie 3 doleriai. Už šiltą dušą reikia mokėti atskirai – 1 doleris. Tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja apie 2 dolerius. Jeigu nori įkrauti telefono ar fotoaparato bateriją – doleris arba doleris už valandą. Užsieniečio akiai šios kainos neatrodo didelės, bet bendram kontekste jos nemažos. Visas kelias iki Poon kalvos, kur mes ir ėjome, - vienas iš labiausiai turistų pamėgtų maršrutų. Matyti, kad iš uždirbtų pinigų miesteliai išlaiko mokyklas, investuoja statydami priestatus, didesnius ir geresnius viešbučius, stiprina žygio takus ir pan.

(Tęsinį galite skaityti čia)

Kasdieniai lobiai nr. 2

Atrodo, mano kasdieniai lobiai bus supilti į aukso kalnus rečiau negu kasdien... Susigalvoju milijoną priežasčių, kodėl neprisėdu parašyti kas vakarą: tai per alkana, tai per soti, tai filmą norisi pažiūrėti, tai vakarienę gaminti - mano eilė ir taip toliau, ir panašiai! Žinoma, kartais po šiomis priežastimis slepiasi ir neramumai darbe, stresas, emociniai pervargimai ir, nors tarškinant kopiuterio klavišus, nereikia nulaikyti plunksnos, ne tik fizinės jėgos reikia prisėsti ir išsilieti.

Galiu pasidžiaugti tuo, kad kai kas nors gražaus ir šviesaus, įkvepiančio įvyksta mano kasdienybėje, stengiuosi tą akimirką pagauti ir užrašyti ten, kur ji bus saugi: telefone, Kindle, kompiuteryje arba užrašų knygelėje! Šį kartą norėčiau pasidžiaugti per praėjusias savaites sušildžiusiais įvykiais, kurie padeda išgyventi pykinantį sukimąsi europietiškame žiurkės rate, kurį šiuo metu tenka kentėti (kas, kad jis paminkštintas ir ryškesnių spalvų), ir kai kurių žmonių natūralų priešiškumą. Tegul mano dėkingumas išsklaido šio šlapio ir pilko sausio debesis...

Esu dėkinga už kelias praėjusias savaites ir už tai, kad

• praeitą savaitę kolegė pasisiūlė padėti nuvežti sulčiaspaudę, sveriančią apie 7,5 kg, į reikiamą parduotuvę išsiųsti atgal. Ryte, kai ją pati nešiau į stotelę ir vežiau autobusu, sulčiaspaudės nepriėmė, nes neturėjau atgalinio apmokėto brūkšninio kodo;
• nemažai vakarų namie buvo gražūs ir harmoningi;
• dienos darbe buvo produktyvios;
• vieną rytą nelijo taip smarkiai, kaip galvojau, kad lis!
• praeitą savaitę važiavome į Londoną pažiūrėti miuziklo, pastatyto pagal Maiklo Džeksono albumą "Thriller". Tai buvo mano kalėdinė dovana nuo draugo ir, turiu pripažinti, renginys vertas 10 balų! Nuprausė mane savo muzika ir šokiu, išgrynino mano širdies valiutą, pravalė sielą;
• šią savaitę du vakarus praleidau su puikiomis merginomis. Vienas iš jų maloniai nustebino, nes su draugo boso žmona retai kada ilgėliau pasišnekučiuodavome: abi esame intravertės ir mums tikrai reikia rasti už ko užsikabinti, o tai anksčiau tiesiog neįvykdavo dėl įvairių priežasčių: vietos, laiko, supančių žmonių ir t.t. Kitas vakaras buvo labai šiltas ir jaukus viduje, nes su laiko patikrinta drauge ėjome vakarienės ir mergaitiškų pokalbių į žuvies restoraną, o po jos - vietinių perliukų su gitara pažiūrėti kitoje gatvės pusėje. Buvo gera;
• vieną rytą parke snigo didžiulėmis snaigėmis, tai užsimaniau Kalėdų. Buvo fantastiškai gražu!
• turėjau pakankamai vidinės tvirtybės per praėjusį sudėtingą savanorių susirinkimą;
• vadovės darbe mane labai palaiko, kaip ir kai kurie "kito fronto" savanoriai, o man tai labai svarbu;
• penktadienį viena iš mano savanorių atėjo į ofisą ir mane stipriai apkabinusi pasakė, kad mane palaiko, ir atsiprašė užmiršusi ateiti į savanorių susirinkimą;
• į interviu ateina nemažai gražių ir šviesių žmonių, suprantančių savanorystės vertę ir norinčių prie jos prisidėti;
• dienos be lietaus - vėsios, spragsinčios šaltuku, žiemiškai malonios;
• vieną rytą kaimynas užšnekino mano surūgusį veidą ir privertė nusišypsoti;
• vieną vakarą po ilgos darbo dienos labai šnekus 3-4-erių metų berniukas savo protingais, gudriais ir užsispyrusiais pokalbiais su mama taip pat privertė nusišypsoti ir net nusijuokti;
• nusipirkome bilietus į Nepalą. Pagaliau nusprendėme, kad porai savaičių atostogauti važiuosime ten;
• užvakar draugo mama parvežė mane namo;
• tą patį vakarą susitaikėme su draugu po lengvų nesutarimų ir tarpusavio nesupratimų;
• gavau savo laikinas teises, tai dabar galėsiu laikyti mopedo vairavimo testą!

Nors dar tik ankstyva popietė ir sirguliuoju, turiu už ką padėkoti jau ir šiandien! Esu dėkinga už tai, kad

• liga nepaguldė į lovą, tik užgulė nosį, užpildė sinusus ir atėmė šiek tiek jėgų;
• jeigu niekas nepasikeis, mama ir sesė atvažiuos rugpjūtį manęs aplankyti, nes bilietai tai nupirkti šį rytą!
• atostogų laukimas ir lengvas jaudulys pagaliau pradeda stiprėti ir nusverti nemalonias akimirkas darbe;
• sėkmingai apsidraudėme, tai ramu;
• lauke dar nelyja!

Neabejoju, kad šiandiena man atneš dar daug gražių akimirkų, už kurias jausiuosi dėkinga. Kol kas reikia išsiilsėti, gerti daug arbatos, gal kokį filmą pažiūrėti ar knygą paskaityti, kad atsipalaidavimas ir geros emocijos paruoštų naujai energijos pilnai darbo savaitei.

Būkite sveiki ir dėkingi!