04/03/2015
Prie gyvenimo krantų švartuojasi dar vieneri metai. Net keista, kaip
greitai viskas keičiasi, kaip augu ir mąžtu tuo pačiu metu. Lyg muilo burbulai
sproginėja puoselėtos svajonės, kitas lyg spalvotus balionus pučiu aukštam savo
dangui. Juk ne veltui Abraomas Linkolnas pastebėjo, kad svarbiausia ne tai,
kiek metų nugyventa, o tai, kiek gyvenimo juose būta (angl. „In the end, it‘s
not the years in your life that count. It‘s the life in your years.“)
Šią savaitę į darbą pradėjau važinėti motoroleriu. Šiek tiek baisoka ir
atsakomybė įtempia visus kojų raumenis, kuriuos jaučiu grįžusi namo, tačiau
padovanota laisve negaliu atsidžiaugti. Na, gal nusipirkta, sakyčiau. Juk už
vienos dienos testą susimokėjau, daug žalos ant kelių nepridariau, tai praleido.
Važiuok! Apie kelių eismo taisykles buvau girdėjusi, bet gerai neįsivaizdavau,
kaip ten viskas vyksta. Buvo panikos. Skaičiau teoriją visą savaitę, testukus
paknebinėjau. Tik kai jutau, kad jau daugmaž žinau, ką daryti ant
įvairiausiomis linijomis ir rodyklėmis išbraižyto asfalto, išsinuomojau
motorolerį (toks „fainuolis“ Yamaha, baltas. Galvojau pavadinti Luna, bet dar
nenusprendžiau. Jaukinuosi.). Dabar mokausi kelius ir kaupiu patirtį.
Šypsausi prisiminusi motorolerių eismą Katmandu. Pasižiūriu į savo
apsaugines kelnes ir švarką, šalmą ir pirštines, ir palyginu su paprasčiausiais
kasdieniais rūbais, kuriais vilki Nepalo motorolerių vairuotojai. Šalmas
vairuotojui privalomas, bet žmogelis, sėdintis ant galinės sėdynės, jo užsidėti
neprivalo. Tai ir nesideda. Visa kita – skonio ir patogumo reikalas. Tik
žiūrėk, kad šalis į ratus neįsiveltų.
Skaitau Jungtinės Karalystės kelių eismo taisykles ir prisimenu 3 pagrindines,
sutartinai egzistuojančias Nepale: 1) AŠ visada važiuoju pirmas(-a); 2) Žiūriu
tik į tai, kas prieky manęs (suprask, kas gale ir už manęs, nė velnio neįdomu!);
3) Signalizuoju visur ir visada, be perstojo! Taip ir verda jungtinis
motorolerių, mažų Suzuki taksi ir kitų vietinių automobilių skruzdėlynas, tik tylos
ir geros organizacijos jame nerasta! Beje, po mašina Nepale papulti
nerekomenduojama, nes patys vairuotojai pripažįsta, kad dėl įstatymų skylės kur
kas labiau apsimoka vargšelį nesusipratėlį suvažinėti negyvai, nes kitaip
reikėtų mokėti jam išmoką kiekvieną mėnesį iki gyvenimo galo. O nubaigei vieną
– sumokėjai apie 5000 dolerių, ir laisvas. Kodėl gi ne!
Eismas Katmandu mus pakerėjo jau pirmą dieną. Vėliau prie visiško taisyklių
nebuvimo pripratome ir, nors daug važinėjome taksi (nes pigu), jautėmės
saugiai. Greičio Katmandu gatvėse neišvystysi, o ir šiaip vietiniai žino, ką
daro. Per gatvę pereiti sunku bet kam – nė vienas vairuotojas savanoriškai
nesustos, net prie perėjos. Visi prie vairo sėdintys į pėsčiuosius žiūri kaip į
nesusipratėlius, besimaišančius kely. Bet taip natūraliai, visai ne priešiškai
ar su akmeniu užanty. Taip įprasta, toks jų gyvenimo skonis. Turi apsiginkluoti
drąsa, ramiu veidu ir pasitikėjimu savimi, kitaip kitoj gatvės pusėj niekada
neatsidursi. Mašinos sustoja per centimetrą nuo žengiančiojo per gatvę, bet sustoja.
Laiku. Net beveik neprisiliečia.
Azija niekuomet nebuvo vienas iš pirmų žemynų mano lankytinų vietų už
Europos ribų sąraše. Kažkaip nesaugiai, visiškai svetimai ji man skambėjo, nė
viena skaityta istorija taip stipriai nesužavėjo, kad būtų norėjęsi tai savo
akimis pamatyti. Užteko knygų eilučių, rašytojų esių, spalvotų vėliavėlių
nuotraukų, besivartančių kirmėlių keptuvėse per televizorių ir atpalaiduojamos
kartotinės muzikos garsų Youtube. Kai su draugu rinkomės mūsų dviejų savaičių
atostogų tašką, Nepalas laimėjo tuo, kad Katmandu gyvena mano draugo pusbrolis
su žmona, ir tuo, kad ši šalis – antra pigiausia pasaulyje paturistauti. Man
svarbiausia buvo visiškai pakeisti aplinką, todėl į ginčus nesivėliau, mielai
priėmiau sprendimą, dvi savaites prieš kelionę įsigijome bilietus ir
nusiteikėme naujiems įspūdžiams.
Po poros skrydžių ir keturių valandų persėdimo perpildytame Istanbulo oro
uoste (kuris kažkodėl man pasirodė pilkas, suirzęs, neįdomus ir nemielas) nusileidome
išilgai sniegu pabarstytų Himalajų kalnų. Mažyčiame oro uoste ilgiau negu
valandą laukėme vizos, vietoj dviejų svarų grąžos gavome du dolerius (maždaug
perpus mažiau), išėjome pasiimti lagamino ir susitikti draugo pusbrolio žmoną,
Sophie. Pats pusbrolis tuo metu dirbo Olandijoje! Prasilenkėme.
08/03/2015
Prasibrovę pro beprotiškai paslaugius vaikinukus, kurie po menkiausio
darbelio laukia arbatpinigių, pamatėme Sophie ir išgarmėjome į Katmandu oro
uosto mašinų stovėjimo aikštelę. Ten mūsų jau laukė taksi, tai sugrūdę savo
lagaminą ir kuprines į mažytę Suzuki mašiną, po keliolikos valandų kelionės,
leidomės vežami, kur tik nori! Sophie nurodė namų adresą, tai mes, išvargę, bet
alkani įspūdžių, stiklinėmis akimis stebėjome mums visiškai nepažįstamą
pasaulį. Knygos ar kelionių vadovai gali gana vaizdžiai aprašyti, kas laukia,
bet jausmas visuomet kitoks ir skirtingi žmonės vietas išjaučia skirtingai.
Grįžome namo, pasišnekučiavome su Sophie, paplanavome dieną (buvo
sekmadienis, tai mums pasisekė, kad Sophie nedirbo), pusvalandį nusnūdome, kad
nenukristume kur vidury gatvės, ir iškeliavome susipažinti su šalimi, kur
suplanuotos mūsų dvi gyvenimo savaitės. Lyg kino filme pasivaikščiojome po
turistų numylėtą centrą, kur gali nusipirkti viską, ko tik nori ir geidžia
širdis, pavalgėme pietus viename iš Katmandu restorano, iš aukšto žvelgdami į
pašėlusį eismą, policininką, rankomis mojuojantį kryptis, ir senuosius
valstybės vadovų rūmus, kuriuose buvo nužudyta visa svarbi valstybei šeima,
išskyrus dėdę. Kai kas įtaria nešvarius darbelius, bet Nepale iki blizgančios
politinės situacijos dar labai toli, todėl gyvenimas ten verda kitokiu nei
įprasta Vakarų pasauliui ritmu.
Nesigilinau nei į istoriją, nei į politiką, nes man tai – pačios
nuobodžiausios temos, todėl nieko įdomaus ir negaliu papasakoti. Kai keliauju,
man įdomiausia „čia ir dabar“, kaip žmonės atrodo, ką veikia, kaip supranta
savo gyvenimą, koks jų tikslas ir vertybės. Tarp dulkių paskendusios ir purvą
ant moterų bei merginų rankų bei kojų puošiančios sidabrinės ir auksinės
apyrankės, žiedai, sunkiai dirbantys vyrai, remontuojantys kelius ir statantys
namus be jokių apsauginių priemonių, dar negirdėję apie saugumo taisykles ir
standartus, man kalba kur kas daugiau negu praeitis arba tai, kas dedasi šiltame
soste ar kėdėje sėdinčio galia pervirtų smegenų žmogėno pasaulyje.
Pirma diena Katmandu buvo ilga, bet labai įdomi. Džiaugėmės, kad miestą ir
jo įdomybes pamatėme su Sophie, nes vėliau buvo žymiai lengviau adaptuotis ir
rytojaus dieną puikiai žinojome, ko tikėtis beturistaujant. Per kitas porą
dienų Katmandu pasivažinėjome po miestą, aplankėme Beždžionių ir kitą vieną iš
įspūdingesnių šventyklų, pasiderėjome su taksi vairuotojais, kainą kartais
numušdami bent per pusę ar netgi daugiau. Taksi vairuotojai – vieni iš
gudriausių savo paslaugas siūlančių žmonių Nepale. Jie jau žino, kas turistui
atrodo pigu ar įkandama, ir visuomet pirmiausia siūlo nerealiai aukštą kelionės
kainą, kuri užsieniečiui neatrodo tokia jau ir didelė. Tie, kurie derėtis
neįgudę ar jaučiasi kvailai tai darydami, kišenę ištuština kur kas labiau, nes tiesa
ta, kad Azijoje derėjimasis toks pat įprastas, kaip nustatytos kainos Vakarų
pasaulyje.
Vidutinis atlyginimas Nepale – 300 dolerių per metus, todėl galite
įsivaizduoti, kad ir pragyvenimo kainos turėtų būti žemos arba labai žemos.
Vietiniams taip ir yra, tačiau iš turistų stengiamasi išspausti kiekvieną
centą. Tai puikiai suprantama, nes visi ieško gerovės, o skurdžiame krašte, iš
kurio vietiniai nepaliečiai iškeliauti nelabai turi kur, kito būdo nelabai ir
lieka. Nepalo gyventojams Vakarų pasaulio vizos išduodamos itin retai, o
Indijoje ar Malaizijoje pragyvenimo lygis nėra toks jau ir skirtingas. Be to,
jautriam nepaliečiui turistų išglamžyta Malaizija nėra kažkokia svajonių šalis,
o tik tuštybės mugė ir tie patys kaip Nepale grašiai už sunkų darbą toli nuo
namų, besilankstant išlepintiems žmonėms. Indija – vargas arba auksas, abiejų
nepasieksi, bet nepaliečiui svetima elgetavimo idėja, todėl ir kai kurių indų,
kurie užsuka ir į Nepalą, gyvenimo būdas jiems nepriimtinas. Kadangi skirtinga
vertybių skalė ir aplinkinėse šalyse nėra to, kas ją galėtų nusverti (pinigai,
gerovė ir t.t.), nepaliečiai pasilieka savo šalyje, ją saugo ir puoselėja ir kai
kurie netgi bando atrasti būdų, kaip užsidirbti niekur nekeliant kojos iš gimtinės.
Kai kuriems pasiseka – sūnūs studentai ar kareiviai gauna vizą mokytis ir/ar
dirbti Jungtinėje Karalystėje, todėl gali paremti savo šeimą, siųsdami pinigų į
Nepalą. Tokias šeimas čia gali atskirti: nors nėra akį rėžiančios „turtingųjų“
ir „vargšų“ pasaulių ribos kaip kai kuriose Azijos šalyse, geresni rūbai,
truputį naujesnė mašina, švaresnis būstas išduoda geresnę finansinę padėtį.
Kiek išleisi pinigų Nepale – tavo reikalas. Išmoksi derėtis – mušti kainą,
nusisukti ir „eiti ieškoti pigesnio varianto“, nusipirksi daiktą už vidutinę
kainą. Mokėsi, kiek prašo, paliksi prekeivį baisiausiai laimingą ir paremsi jo
šeimą. Visiems pagal išgales. Jeigu matai firminį daiktą turguje, gali būti
ramus – pigus padirbinys iš Kinijos, už kurį prašoma kur kas daugiau negu jis
vertas. Katmandu pagrindinėje gatvėje yra originali „North Face“ parduotuvė,
bet nedrįsome žvilgtelėti į kainas. Tiesa ta, kad mažai kas gali įpirkti
originalius firminius rūbus ar sporto reikmenis, išskyrus turistus. Nepale daug
spalvotų šiltų ir vasarinių vietinių rūbų, suknelių, kuprinių, kurie turisto
kišenei parduodami nebrangiai (apie 10-20 dolerių). Vienintelis pirkinys, kurio
reikėtų vengti ir saugotis, yra mėsa ir žuvis. Vėlgi jokių maisto saugumo
standartų Nepale nesilaikoma ir mėsa paskleidžiama ant medinių prekystalių
sukapota, supjaustyta, neapdengta ir neapdorota. Kiek ji ten gulėjusi – niekas
nežino. Ar kokia muselė buvo nutūpus ar ne – irgi nepasakysi. Net valgant
restoranuose, reikia labai atsargiai rinktis maistą. Jeigu kyla bent menkiausia
abejonė, geriau jau patapti vegetaru toms kelioms dienoms. Žuvis – dar
įspūdingesnis reikalas. Aplink Nepalą nėra jūros, todėl jūrinės žuvys dažniausiai
atkeliauja iš Australijos. Nesilaikant maisto saugumo standartų, tai reiškia,
kad žuvis, prieš atkeliaudama į lėkštę, buvo sušaldyta ir atšildyta bent kartą,
jeigu labai, labai pasisekė.
Kaip Italijoje driežiukai, Anglijoje – voveraitės, Nepale visus pasitinka
rudos beždžionėlės. Jų per visą kelionę matėme begalę – tiek miesto, tiek
šventyklų, tiek laukinių. Šios beždžionėlės tik atrodo nekaltos ir labai
mielos, bet jei tik pamatys kieno nors kuprinėje ar maišelyje kažką, vertą
dėmesio, būtinai bandys pavogti. Patys matėme, kaip iš vienos amerikietės
kuprinės buteliuką vitaminų nukniaukė. Pagauti jas labai sunku, nebent esi
Tarzanas! Jų pirštukai smulkūs ir labai išlavinti – stebėjome, kaip jos beveik
nesuklysdamos ryžius nuo žemės po vieną rinko ir valgė. Nepakartojamas reginys!
Katmandu praleidome tris dienas, per kurias stengėmės išsimiegoti, įsijausti
į Nepalo laiką ir pamatyti bei pajausti kiek įmanoma daugiau. Oras buvo puikus,
saulėtas, temperatūra dieną siekė apie 18-21 laipsnį, naktį nukrisdama iki
labai vėsios, bet ne minusinės. Vasaris Nepale – pirmos pavasario dienos,
vadavimasis iš žiemos gniaužtų. Dar ne pats turistinis sezonas, kuris prasideda
kovą-balandį, todėl darbo dienomis neteko stovėti ilgose eilėse ar grūstis pro
nesusipratėlių turistų minią. Kinai, korėjiečiai ir indai buvo pagrindiniai užsieniečiai,
nes jų šalyse tuo metu – atostogos.
Antrą vakarą Katmandu ėjome į italų restoraną, kuriame vakarieniavome škoto
(gyvenančio Australijoje), ispano, dviejų anglių (įskaitant Sophie), dirbančių
pelno nesiekiančiose organizacijose Nepale, ir italo, keliaujančio per pasaulį
ant Vespos, kompanijoje. Tąkart pajutau, kaip stipriai ilgiuosi nuostabių
tarptautinių stalų ir pokalbių. Juk tai taip nepakartojamai praturtina! Ne
paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad ir kur jis gyventų, kad ir ką
bedarytų, anksčiau ar vėliau tampa rutina. Kad galėtum susimokėti už gyvenamąją
vietą ir maistą, turi turėti darbą. Pasisekė, jei darbas – hobis ar hobis –
darbas, tačiau tai vis tiek atima apie 30-40 brangių gyvenimo valandų per
savaitę. Ką veiki po darbo – jau tavo reikalas, bet įspūdžiai kasdien po
truputį rimsta, gyvenimas geriausiu atveju plaka ritmingai kaip sveika širdis, ir
pirmadieniai pasidaro vienodi, antradieniai panašūs ir taip toliau... Kada
susitinka rutinos išvarginti ar šiaip išsikvėpę žmonės ir pasidalina
skirtingomis patirtimis, visi kitaip ima vertinti savo namus, darbą, veiklą.
Kažkokiais paslaptingais prieskoniais apibarstome vieni kitų gyvenimus, gimsta
naujų svajonių, suradus bendramintį išsiplečia akys ir ausys. Nutinka
nepaprasti dalykai. Kad tik visi suaugę žmonės kalbėtų nuoširdžiai ir vieni
kitų klausytųsi...
Trečią dieną Katmandu pirmą kartą suprakaitavo delnai – kai taksi, kuriuo
važiavome į miestą, įvažiavo į priešpriešinę juostą. Kaip minėjau anksčiau,
niekas ten greitai nevažinėja, bet adrenalino tąkart pakako! Be šio nuotykio,
visą laiką jautėmės saugūs, apsupti ir apgaubti nuolatinio chaoso. Iki to laiko
prie jo netgi pripratome: triukšmas, nė sekundei nenutylantys motorolerių ir
automobilių garsiniai signalai, dulkėti plaukai įtraukė į tikrą, nesumeluotą Nepalo
kasdienybę.
Rajonas, kuriame apsistojome Sophie ir Richard name, buvo lyg atgaiva po
triukšmingos dienos – ramus, su keliais lojančiais šunimis aplink, tyliais
motoroleriais ir vienu kitu praeiviu. Kaip mums buvo paaiškinta, gyvenome
viename iš „turtingesnių“ rajonų: netoliese buvo Britų mokykla, į kurią
parlamentarai veda savo vaikus, naujai pastatytų užsieniečiams nuomojamų
daugiaaukščių namų, kelios švarios kavinukės, kepyklėlė ir pan. Nors buvo
jausti, kad šiame rajone kur kas daugiau ramybės ir truputį švariau, „turtingu“
jo pavadinti negalėčiau, tiesiog tvarkingu ir mielesniu nei Katmandu centras. Žinoma,
jeigu į lyginimus įvelčiau ir visiškai gyvenimo pamirštus žmones, lūšnelėse
gyvenančius ant beveik išsekusios šiukšlių pilnos upės kranto miesto centre,
mano minėtas rajonas atrodytų lyg rūmų nusėtas. Bet tie rūmai – paprasti namai
su paprastais kambariais, ne vilos ir ne dvarai... Katmandu nepastebėjau vargo
ir turto priešpriešos.
Iš triukšmingų Katmandu gatvių galima greitai pasislėpti prie didžiųjų
šventyklų. Net keista, kaip vos už kelių metrų nuo vietinių apgultos gatvės ir
begalės parduotuvėlių, dirbtuvių, mašinų remontų ir pardavimo punktų atsiveria
visiškai kitoks pasaulis, kvepiantis smilkalais, šnarantis budistų maldomis
išpieštomis vėliavėlėmis, skambantis ritualų instrumentais, balsais, užkrečiantis...
ramybe. Šventyklos apsuptos prekeivių, bet jie kitokie – jeigu neįeisi vidun,
tavęs ir netemps. Vietos gidai, kita vertus, labai įkyrūs: apsimeta
„oficialiais“ ir bando įkalbėti jį pasiimti, kad galėtų prisikabinti.
Arbatpinigiai ar „alga“ – ne vienintelis rūpestis. Niekada negali žinoti, kaip
jie, gerai tave apžiūrėję ir ištyrinėję, apšvarins. Pasivaikščiojus aplink
šventyklą, galima susirasti kavinukę su stogo terasa, kurioje gera atsisėsti ir
pavalgyti ar atsigerti vietinio pieno ir jogurto kokteilio – „lassi“. Atsigauna
ir širdis, ir siela.
Katmandu žmonių veiduose neįskaitysi nei laimės, nei skausmo. Jie tiesiog
yra: dirba, gyvena, sutinka saulėtekius, palydi saulėlydžius, pasimeldžia.
Pagrindiniai žmonės, su kuriais kiek pasišnekučiavome, buvo prekeiviai ir
taksistai, ir tai tikrai ne visi. Angliškai jie kalba tiek, kiek reikia ir kad
juos suprastų. Visi kiti vietiniai gyventojai buvo įnikę į savo gyvenimo
keliones ir draugų neieškojo. Turistus jie gerbia ir nežiūri į juos lyg į
ateivius. Net mano šviesi galva ir oda niekam nesukėlė tokios susijaudinimo
bangos kaip Italijoje. Žmonės tau leidžia gyventi tokiam, koks esi.
Po kelių dienų Katmandu turistiniu autobusu išvažiavome link Pokharos –
antro didžiausio Nepalo miesto. Pakeliui dalį kelio plaukėme gumine valtimi-plaustu
per vietomis šiek tiek baisius ir labai šlapius nusileidimus! Pasikrovėme
puikių įspūdžių ir prisikvėpavome idealiai švaraus Nepalo gamtos oro! Lengvas
malonus šokas po dulkėto ir triukšmingo miesto vizito. Plaukdami matėme šiek
tiek vietinio kalvų gyvenimo: moteris, ant galvos nešančias neįsivaizduojamus
svorius, žalius lapus, tikriausiai gyvuliams. Stebėjome, kaip vyrai skaldo
uolas ir akmenis per upę siunčia į ant kito kranto stovinčią priekabą: veš į
miestą. Akis paganę po nuostabiai tylias didingas kalvas, sušildyti pavasario
saulės ir sustingdyti šalto upės vandens, po kelių valandų baigėme plaukti,
skubėdami persirengėme ir šį kartą vietiniu autobusu toliau keliavome į
Pokharą.
Toliau mūsų laukė 4-5 dienų žygis į kalvas (kurias mes vadintume kalnais,
nes 3200 metrų „kalva“ buvo mūsų aukščiausias taškas). Pavakarieniavę ir
pernakvoję Pokharoje, kitos dienos rytą su gidu išvykome į pradinį žygio tašką
netoli Annapurna gamtos išsaugojimo parko. Pirmą dieną tik apšilome: žygiavome
2-3 valandas iki pirmo mūsų „viešbutuko“. Lengva įkalne, saulėtais takais, išsirengę
iki plonų arba trumpų rankovių, laimingi pasiekėme Hiley, kur praleidome
popietę ir laiku nuėjome miegoti, kad anksti ryte būtume pasiruošę tęsti žygį.
Annapurna gamtos išsaugojimo parke kiekvieni nakvynių namai, kurie turi
restoraniuką, gamina maistą pagal lygiai tą patį meniu, nustatytą Nepalo turizmo
organizacijos. Valgių kainos svyruoja priklausomai nuo to, kaip aukštai esi.
Kuo miestelis aukščiau, tuo brangiau, nes kažkieno asiliukas kai kuriuos
produktus iš žemumų nešė. Visos daržovės – užaugintos vietoje, šviežios, todėl
verta pamėginti nepalietiškų koldūnų – momo (jeigu mėgstat česnaką, nes jo
kalnuose, matyt, netrūksta). Ryžiai, makaronai, „noodles“ tiek su daržovėmis,
tiek su mėsa, picos, bulvių, kiaušinių patiekalai – visko galima rasti.
Pusryčiams siūlomi „angliški“ pusryčiai su keptais kiaušiniais, šonine,
bulvėmis ir pan. Kas mėgsta lengviau, galima užsisakyti avižinių dribsnių košės
arba blynų, kiaušinienės. Kiekvienam pagal skonį. Kainos svyruoja nuo 2 iki 5
dolerių. Gėrimai: kava, arbata, gaivieji ir alkoholiniai gėrimai (alus, romas
ir kt.) Visi karšti ir gaivieji gėrimai kainuoja iki dolerio, išskyrus
skardines aukštai esančiuose miesteliuose – dėl anksčiau minėtų priežasčių.
Kambario, kuris išmuštas medine plokšte ir kuriame stovi dvi medinės balta
paklode užklotos lovos ir guli pagalvė, nuoma – apie 3 doleriai. Už šiltą dušą
reikia mokėti atskirai – 1 doleris. Tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja
apie 2 dolerius. Jeigu nori įkrauti telefono ar fotoaparato bateriją – doleris
arba doleris už valandą. Užsieniečio akiai šios kainos neatrodo didelės, bet bendram
kontekste jos nemažos. Visas kelias iki Poon kalvos, kur mes ir ėjome, - vienas
iš labiausiai turistų pamėgtų maršrutų. Matyti, kad iš uždirbtų pinigų
miesteliai išlaiko mokyklas, investuoja statydami priestatus, didesnius ir
geresnius viešbučius, stiprina žygio takus ir pan.
(Tęsinį galite skaityti čia)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą