Sekmadieniniai lietūs

Sekmadieniniai ilgojo savaitgalio lietūs užliūliavo taip, kad akis antrą kartą pravėriau tik vidurdienį... Tegul drėkina žemę, barbena į skardinį stogą, džiaugiasi žaisdami žmonių, susirinkusių švęsti „Jack in the Green“ (toks žalias pavasario šauklys – britų personažas, galite paieškoti internete) ant Vakarinės kalvos ir mieste nusidriekusių eilių prie „Fish and Chips“ (liet. žuvies ir skrudintų bulvyčių). O gal nėra tų žmonių tiek daug, tik drąsiausieji, lietaus maišais ar lietpalčiais apsiginklavę, pasiutusiai džiaugsmingi, kad ilgasis savaitgalis, ir lietus jiems – nė motais! Nežinau, mieste nebuvau, nieko negėriau, tik kapučino puodelį jaukiai namie gurkšnoju, ir į lauką kelti kojos man visai nesinori!

Vakar pirmą kartą važiavau į Eastbourne‘ą (miestą, esantį beveik 30km nuo Hastings‘o) ant savo brangiausiojo motorolerio. Išgyvenom! Ir ruožą, pagrindinį kelią, kur greitis ribojamas iki maždaug 80km/h (mano mieloji Luna užrakinta traukti iki 46-48km/h) su pro šalį ūžiančiomis mašinomis ir keliais autobusais bei sunkvežimiais, truputį pasitraukusios į šoną, bet drąsiai laikydamos atsargų atstumą nuo krašto. Ir jausmą, kad pasiklydom – sustojom, paklausiau draugiškų vietinių gyventojų kelio, pasirodo, dar nebuvau privažiavusi reikiamo žiedo (paaiškino kur kas maloniau nei GPS, parodė tikrą popierinį žemėlapį!). Ir didelius žiedus (baltas trupinėlis plieno laukuose): niekas nė sykio nepapypino (Eastbourne‘e žmonės turi daugiau kantrybės, bet ir aš nesukėliau avarinės situacijos bei nesunervinau nė vieno – jau irgi pliusas!), neapibarė lango pravėręs. Tiesa, ant greitojo kelio kitas motociklininkas pirštu parodė pasitraukti į šoną, kad netrukdyčiau eismui. Truputį pasitraukiau, nes iš tikrųjų mane lenkė visi, bet ne iki ten, kur man rodė – baltos linijos einančios palei kraštą. Nežinau, ką konkrečiai turėjo omeny, nes nepasišnekučiavom, bet sakykime, kad jis tik norėjo man padėti! Taigi Eastbourne‘ą išgyvenau, mano Luna buvo patikrinta ir liko patenkinta (tai jaučiau važiuodama namo – visa pripūsta, patepta gražuolė), kelias namo stebuklingai, magiškai susidėjo iš teisingų posūkių žieduose, nors ir prisipildė šeštadieniaujančių žmogelių paskutiniame ruože nuo Beksilio iki namų. Laiminga pabaiga!

Motoroleriu važinėju jau porą mėnesių, bet už Hastings‘o ribų dar nebuvau niekur buvusi. Į darbą, miestą, parduotuvę ir namo. Mokiausi kelius, bandžiau suprasti visas taisykles, kol visai neseniai kelias į darbą tapo įprastas, automatinių posūkių pilnas ruožas. Nebesuka pilvo, nebebaisu, tik labai gera važiuoti, kai oras palankus! Manau, kelionė į Eastbourne‘ą buvo pačiu laiku – jau turiu pasitikėjimo savimi, kuris reiškia beprotiškai daug, ir jau reikėjo praplėsti akiratį. Džiaugiuosi savo maža, bet galinga pergale!

Prieš beveik dvi savaites dalyvavau „Prince‘s Trust“ savanorių mokymuose. Pagaliau!!! Žinojau, kad jeigu ne tuomet, į juos jau nebūčiau visai nuėjusi. Pasiėmiau porą atostoginių dienų ir jas praleidau tame pačiame Eastbourne‘e, Gaisrinės ir gelbėjimo darbų pagrindiniame pastate, kur „Prince‘s Trust“ ir glaudžiasi. Patys mokymai praėjo visai neblogai, tik žmonėmis, kurie sugužėjo savanoriauti (mūsų pirmą dieną viso labo buvo 5, antrą dieną - šeši), buvau gana nusivylusi. Gal ne žmonėmis, o jų charakteriais. Kai keliavau savanoriauti į Italiją ir ten sutikau visus jaunus žmones, norinčius padėti pasauliui, išmokti ko nors naujo ir panašiai, jaučiausi lyg nutūpus į „savo“ lizdą. Tikriausiai to paties jausmo, draugystės tikėjausi ir čia. Deja, realybė buvo kitokia.

Ar dėl savanorystės tipo (darbas su paaugliais, kuriems sunkiai sekasi mokykloje, ir jaunais žmonėmis, kurie jau 6 mėnesius ar ilgiau neranda darbo), ar dėl savanorystės motyvacijos, tik viena mergina buvo jaunesnė už mane, viena gal trisdešimt kelių metų, o kiti – apie 50 metų. Nuostabu, kad žmonės su nepaprasta gyvenimo istorija ir patirtimi pasirenka savanorystę, tačiau mokymuose jutau tą skirtumą, netgi skirtingų stiprių charakterių sukeltą per stiprią vibraciją... Iš mokymų negavau didelės dalies to, ko tikėjausi (ir tikėjausi naiviai, turiu pasakyti), tačiau nusprendžiau pamėginti savanoriauti ir po pirmų bandymų nuspręsti, ar noriu tęsti (mokymuose dalyvavau dar nežinodama, kokie bus tolimesni mano žingsniai, nes norėjau pažiūrėti, ar tikrai man ši galimybė skirta). Kol kas manęs dar nepakvietė susitikti su jokiu jaunu žmogumi, bet mokymuose buvo paminėta, kad suderinimo procesas gali užtrukti ir kelis mėnesius. Žiūrėsiu, kaip seksis!

Darbe sukasi galva! Jau mėnesį dirbu visu etatu ir skirtumas tikrai jaučiasi... Bandau susipažinti su savanoriais iš St Lenards, suprasti, ko jie nori, surasti jiems tinkamą savanorystės galimybę. Tuo pačiu metu bandau susipažinti ir su „kitos pusės“ darbuotojais, kurie rūpinsis ar rūpinasi savanoriais, kad žinočiau, ko iš jų tikėtis ir nesitikėti... Vedu mokymus (liko 5 pamokos penktadienio rytais!), tikrinu šių žmogelių užduočių sąsiuvinius (jie savanorių mokymų metu gali rinktis gauti pirmo lygio Visuomenės savanorystės kvalifikaciją, jeigu tinkamai užpildo užduočių lapus), ir šiaip bandau susidoroti su ilgu užduočių sąrašu užrašų knygelėje... Žinojimas, kad mano savaitgaliai – dviejų dienų, ir neturiu daug atosotoginių dienų, kurios jau ir taip sudėliotos, tikrai negelbėja. Mano šiandienos tikslas – dar pusė metų šiame darbe, ir bus dveji gražūs apvalūs metai savanorių darbinės patirties! Valio!

Kaip ir viską kontroliavau iki praėjusio ketvirtadienio, kuomet važiavau į Eastbourne‘ą susitikti su dar viena moterimi, kurios buvo paprašyta prižiūrėti mano įvertinimų darbą. Pats susitikimas praėjo gerai, tik po jo niekaip negalėjau užmigti ir nustoti galvoti: „Po velnių, žmonės, sutarkit, kaip viską darom, o ne siųskit skirtingas žinutes bei skirtingus vertinimus!!!“ Tiesa ta, kad darbe įvertinimo pusės jau ir šiaip nemėgstu, nematau didelės sąsajos tarp savanorystės ir kvalifikacijos, tačiau žmonės, kurie virš mano galvos gano skirtingus debesis, mane kelia siutą, nerimą ir apskritai labai neigiamai veikia mano nervų sistemą. Nereaguočiau taip skausmingai, jeigu aktyviai nebūčiau įtraukta į šį procesą – AŠ turiu įvertinti savo savanorių darbus ir AŠ turiu juos pagirti ir padėti jiems pabaigti tą užduočių sąsiuvinį. Jeigu AŠ nežinau kaip, nes tabaluoju virš bedugnės tarp ugnies ir kubilo ledinio vandens, niekas laimingas nebus, o ypač AŠ!

Jau kelias dienas bandau paleisti šį reikalą, leisti jam nuplūduriuoti kur nors kitur, bent jau šiam ilgam savaitgaliui... Jau ir taip sunku dirbti valstybinėje organizacijoje, bet vos priprantu prie vieno sprendimo, kitas atsirita ant galvos. Man labai sunku ne prisitaikyti, o suprasti, kodėl visų sprendimai ir nuomonės apie vieną gana paprastą dalyką tokie skirtingi ir kodėl reikia žmonių gyvenimus daryti tokius sudėtingus. Nesuprantu, kodėl užduočių portfolio kokybės užtrikrintojai, kurie turėtų lukštenti tuos pačius žirnius, net neskaito standartų (arba sukelia tokį įspūdį) ir viską daro pagal savo nuotabų auksinį protą. Esu perpildyta neapykantos šiai sričiai ir kai kuriems jos „išmanėliams“ ir šiuo metu ieškau gero būdo tai išlieti, paleisti ir suformuoti save iš naujo.

Kai mūsų gražusis visai neseniai aplankytas Nepalas gedi savo žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų žmonių, net gėda skųstis savo „pirmojo pasaulio“ bėdomis ir problemomis. Žinote, aš kur kas labiau norėčiau ten būti, gelbėti žmonėms ir žmones, negu naikinti jau ir taip suvarpytas savo nervų ląsteles dėl žmonių, kurie plačiau ir daugiau negu nuo vieno akies krašto iki kito nieko ir nemato... Tikiuosi, kad šis duobėtas kelias mane nuves ten, kur noriu, ar galvoju, kad noriu, būti. Tikrai labai tikiuosi, kad ši kelionė kažko daugiau verta!

Balandžio pradžioje visai netikėtai radau Savanorių vadovų mokymus internetu, o iki registracijos ir pradžios buvo likusios vos kelios dienos... Susimokėjau, užsiregistravau, nes jutau, kad trūko žinių iš kitos aplinkos, objektyvių nuomonių iš kito pasaulio. Norėjau palyginti tai, ką daro ar turėtų daryti kiti savanorių vadovai Jungtinėje Karalystėje ir Naujojoje Zelandijoje, ir tai, ką darau aš. Galų gale, norėjau pagilinti savo žinias ir pasijusti labiau nepriklausoma, pasitikinti savimi darbo sferoje, ir tęsti savo darbą geriausiais, pozityviausiais ir patikimiausiais būdais. Kol kas esu patenkinta šių mokymų paruošta knyga ir gausybe internetinių nuorodų į skirtingus su savanorių vadyba susijusius straipsnius, pagalbinius puslapius, pilnus įvairių idėjų, ir t.t. Gera matyti tai, ką jau darau, ir labai gelbėja žinoti, kiek dar galima padaryti ir kaip. Žinios – galia.

Šia nata ir norėčiau užliūliuoti šiandienos dejones...