Nepalas, II dalis

 (Pirmą dalį galite skaityti čia)

Antrą žygio dieną viešbutuką palikome po aštuntos ryto ir kitą sustojimo tašką – Ghorepani – pasiekėme tik apie šeštą vakaro. Žinoma, keliose vietose sustojome puodelio citrinos ir imbiero arbatos ar kakavos, pasistiprinome pietumis, taigi kelios valandos buvo skirtos reguliariam poilsiui. O ilsėtis tikrai buvo ko: visą mielą dieną tūkstančiais iš akmenų padarytų laiptelių kopėme į viršų... Vietomis ėmė siutas, tyliai keikiausi, kitomis – norėjosi pasiduoti, ypač paskutinėmis valandomis. Širdis daužėsi lyg pašėlusi, kvėpavimas irgi kito, ir šiaip fiziškai sunki diena buvo. Jau gidui žadant „dar kelias minutes“ netikėtai pamačiau lietuvišką užrašą ant vieno iš viešbutukų-kavinukių-kioskų, kuris kvietė „Sveiki atvykę“. Matyt, koks užklydėlis lietuvaitis pasidalijo savo mintimi su šeimininku ir baltai užpaišė tokios smulkios pasaulio kalbos pasisveikinimą. O gal koks pašėlęs smalsus nepalietis taip sugalvojo atvykėlius prisivilioti. Tikroji istorija lieka paslaptimi.

Vienus iš nuostabiausių prisiminimų palieka žygyje sutikti žmonės: tokie tikri, paprasti, kartais dulkėti, nesiprausę, kartais tiesiog natūralūs, gamtos vaikai, kokius mus sukūrė būti. Nei makiažas, nei kvepalai, nei naujausios mados žygyje į kalnus niekam nerūpi. Visi žygiuoja vienu keliu ar viena atkarpa ir visi – bendrakeleiviai. Užkalbinsi – draugai. Jau pirmą dieną vos pradėję žygiuoti susitikome anglės ir ispano porą. Mano draugas ryšėjo „Liverpool“ šalį ir mergina jį užkalbino paklausti, ar iš Liverpulio būsime, mat ji iš ten kilusi. Pasišnekučiavome, pasijuokėme, paskui vis kartais susitikdavome kely ir antrą žygio naktį nakvojome tame pačiame viešbutyje, kaip ir dauguma kitų žygeivių.

Žmonės, kurie keliauja, turi tiek daug įdomių istorijų papasakoti, ar jie keliautų kartą per metus, ar retai kada grįžtų namo. Skirtingi gyvenimo būdai, finansinės padėtys, darbai, kuriuos dirbame, šalys, kuriose gyvename ar iš kurių esame kilę... Žmonės, pasidalinę savo istorija, įkvepia kitus, parodo pavyzdį, kad viena ar kita įmanoma, priverčia svajoti ir siekti savo tikslų ar juos susikurti. Žmonės, panirę į savo rutinas, pamiršta, kokį puikų gyvenimą iš kitų žmonių svajonių gyvena, todėl jiems tos istorijos ir pats pasidalinimas lyg švelnus alkūnės bakstelėjimas, primenantis džiaugtis ir mėgautis.

Antrą žygio vakarą pasiekėme apie 2800 metrų aukštį ir čia turėjome likti nakvoti, nes Poon kalva, kuri yra aukščiausias šio žygio taškas, nėra apgyvendinta. Buvo labai šalta, garantuotai žemiau nulio, nes viešbučio takas buvo išklotas ledu ir sniego dėmės žvilgėjo aplinkui. Labai drąsiai nusimaudžiau po vidutinės temperatūros dušu lauko temperatūros vonios kambariuose ir džiaugiausi mums Sophie duotais rūbais: šiltais, lengvais. Be jų būtų buvę tikrai šalta.

Truputį pailsėję po varginančio lipimo laiptais, nusprendėme kambarį palikti nakčiai ir išsirengėme į viešbučio kavinukę, kurioje degė didžiulis katilas ir prie jo būrėsi bandantys sušilti svečiai. Sulaukę vakarienės prie jų prisijungėme ir mes. Staiga girdime porelę, besišnekučiuojančia britų anglų kalba, ir suklūstame. Užklausiame, iš kur, o jie ir sako: „Mes iš Pietinio kranto, Beksilio (ang. We are from the South coast, Bexhill)“. Mes tada imame juoktis ir sakom: „Rimtai??“ Taigi Beksilis – už penkių mylių nuo mūsų, vienas iš artimiausių miestų. Kokia tikimybė, kad viename iš viešbučių prie pat Poon kalvos, Nepale, sutiksi kaimyną? Tikriausiai mažesnė nei laimėti loterijoje!

Vėsus vakaras prabėgo šildantis prie katilo, žaidžiant kortomis, geriant arbatą, šnekučiuojantis. Visiškai jokio nerimo, švari galva, tyros emocijos. Tie laipteliai gerai jas pakratė... Pailsėjus netgi pamiršau dienos vargus, tik žinojau, kad rytojus prasidės anksti ir dar „keliais“ laipteliais. Bet apie tai galvoti nebuvo jėgų. Taip ir atsigulėme anksti, nes pusę šešių ryto gidas žadėjo belsti į duris ir mus pažadinti.

Trečią žygio dieną ėjome pasitikti saulės ant Poon kalvos. „Tik“ apie 400 metrų laipteliais į viršų visiškoj tamsos, šviečiant žibintuvėliams – ir tu jau ten! Maloniai vėsu, nes kojos, kūnas dirba, šildo iš vidaus, o temperatūra iš lauko vėsina. Pagaliau viršūnė!!! Nedrąsiai švinta. Tamsiai mėlyna šviesėja, pirmi saulės spinduliai apšviečia kelias kalnų viršūnes. Didinga. Beprotiškai gražu. Gera. Viena skaniausių kavų pasauly iš skarda apkalto kiosko. Daug nuotraukų. Nemažai žmonių, bet visiems užtenka vietos ir vaizdų. Nepakartojama.

Pasigrožėję Annapurna kalnų virtine ir išgėrę karštus gėrimus, sparčiai vėstančius delnuose, ilgai neužsibūname – reikia nusileisti į viešbutį, susidėti daiktus, papusryčiauti ir vėl žygiuoti visą dieną. Pirma kelionės dalis nežadėjo nieko gero – vis į viršų ir į viršų. Jaučiau, viskas, daugiau nebegaliu. Prisėdau ir pravirkau. Nuovargis. Prakeikti laipteliai – kiek dar jų?! Nuostabūs vaizdai aplinkui – giedras dangus, apdovanojantis puikiu matomumu. Taip gera ir taip vargina. Eiti negalima sėdėti.

Po to, kai pasiekėme kalvos viršų, įžengėme į Nepalo džiungles. „Džiunglės“ skamba labai įspūdingai ir turbūt pieščiau Tarzano miškus, jei reikėtų jas pavaizduoti, tačiau nepastebėjau nieko labai ypatingo. Žinoma, ir metų laikas dar tik žadėjo pavasarį, gnaibėsi su žiema. Medžiai, mažai saulės, kelios beždžionėlės, susėdusios ant šakos, laukiniai šunys, ieškantys dosniausių turistų. Gyvenimas verda. Ir labai skaniai kvepia kai kurie krūmai, jų žiedai. Labai, labai skaniai kvepia.

Vos tik pradėjus leistis, buvo aišku, kad sniegas ne visur nutirpęs ir bus smagu. Gal pusvalandžio ruožas geresnėmis sąlygomis arba tinkamai paruošus batus (uždėjus specialius spyglius ar grandines) virto kelių valandų kova su šlapiu ledu ir sniegu ant laiptų, vedančių žemyn. Labai džiaugiausi, kad mūsų gidas žinojo, ką daro, mus vedė, ir kaip ir mėgavausi adrenalinu. Žinoma, nelabai malonu atsidurti prie krašto, kur kristum keliolika metrų, bet įdomiau negu tik lipti ir lipti į viršų!!!

Laimingai ir purvinais užpakaliais pasiekę slidaus ir pavojingo ruožo pabaigą, išgėrėme arbatos, sušilome ir tęsėme kelionę į Tadapani – mūsų trečios nakties sustojimo tašką. Jau lipdama žemyn nuo Poon kalvos, pastebėjau, kad mano dešinys kelis nelabai mėgsta keliauti apačion. Vėliau šis kelis tik dar labiau ėmė skaudėti ir teko pagalvoti apie žygio pabaigą kiek anksčiau. Gidas man liepė žiūrėti ir sakė, kad galim nuspręsti, ką daryti, rytojaus rytą. Nusileidę nuo vienos kalvos pradėjome kopti į kitą – tuomet kilo visi gyvenimo prasmės klausimai, garsios dejonės ir svajonės apie tiltą tarp kalvų... Kelyje susitikome dvi australes studentes, su kuriomis irgi kartais pasišnekučiuodavome.

Pagaliau pasiekę Tadapani susitikome kaimynus iš Beksilio, susipažinome su pora vaikinukų iš Šveicarijos, besidžiaugiančių atostogomis, po Aziją keliaujančia pora iš Prancūzijos, ir buvome apsupti bei dainavome nepaliečių dainą (labai jau sudėtingą!) su vietiniais. Vėl susėdę apie katilą, gerdami arbatą, dalindamiesi istorijomis, šnekučiuodamiesi. Ramus Himalajų rojus.

Nuvargę, susisukę į miegmaišius ir kvėpuodami vėsiu ir tyru Himalajų oru, užmigome, kad pasitiktume ketvirtą ir paskutinį žygio rytą, kuris nebebuvo toks giedras, bet pamatėme sniegu nuklotus kalnus, kuriuos vakar paslėpė vakaro debesys. Po pusryčių iškeliavome tarp aštuntos ir devintos ryto ir šiandien žygiavome apačion. Kas po kopimo į viršų turėjo būti atgaiva, su nelaimingu kelio sąnariu tapo kita kančia. Buvo aišku, kad penkta žygio diena neišauš, tačiau iki artimiausios autobusų stotelės dar buvo likusios geros 4-5 valandos. Lėtai, neskubėdami, žengėme žemyn. Mano draugas bedainuodamas prisišaukė šunį, kuris mus lydėjo visą likusį laiką. Žinoma, krekeriai, kuriais jį pavaišinom, ir vėliau sotūs vietinės duonos pietūs su tuo neturėjo nieko bendra! Pavadinom jį Sausainiu (ang. Biscuit).

Apie tris valandas keliavome link įstabiojo Ghondruk rajono, kuriame papietavome ir vis dar negalėjome atsigrožėti tolumoje šviečiančiais kalnais, geltonais laukais, vietinių nameliais, spalvingai papuoštais asiliukais... Po pietų dar žingsniavome apie porą valandų tai žemyn, tai lygiu keliu, tai vėl truputį į viršų. Apie pusę dviejų vos spėjome į vietinį autobusą, važiuojantį į Pokharą.

Vos pajudėję iš vietos, pradėjome juoktis. Kelionė vietiniu azijietišku kalnų autobusu yra išties įspūdinga – patariu pamėginti! Siauri duobėti keliukai, plieninis senukas autobusiukas su įvairiais keistais papuošimais ir krentančiomis sėdynėmis tikrai paliks įspūdį. Pati kelionė ir pasišokinėjimai iki lubų sukratys pačius didžiausius pietus, o prasilenkiantys autobusai nepaliks jokios kitos išeities, kaip tik galvoti: „Jie žino, ką daro“. Net kai vienas ratas nebeliečia kelio, o iš šono – apačioje tyvuliuojanti dar siaurutė atrodanti upė.

Sėkmingai įveikę pirmą kelio dalį patarkuotais užpakaliais sustojome kiek civilizuotesnėje stotelėje. Čia net ir autobusų išvykimo grafikas kabėjo, mat iš kito žygio sugrįžtantys turistai būtent čia jį ir baigia bei autobusu ar džipu keliauja į Pokharą. Čia susitikome ir kelis australus, su kuriais bandėme susišnekėti jau pajudėjusiame pilname autobuse. Tai, kas iš pradžių atrodė pilnas, vėliau tik pilnėjo ir pilnėjo, kol galiausiai sėdėjome ir stovėjome susigrūdę, kiek įmanoma. Juokas kiek vėliau net nebeėmė, nes ši kelionė truko 3-4 valandas, bet bent jau pagerėjo keliai išvažiavus iš kalnų zonos, nebe taip kratė važiuojant. Kaip viskas baigiasi, taip ir šis autobusas galiausiai parkeliavo į mums reikiamą tašką, iš kurio gido surastu taksi grįžome į mūsų viešbutį Pokharoje viena diena anksčiau nei planuota. Atsisveikinę ir palinkėję vieni kitiems sėkmės, išsiskyrėme su savo gidu, kurio vardo taip niekada ir neprisiminėme.

Pokhara – antras pagal dydį Nepalo miestas ir turbūt vienas mėgstamiausių turistų, nes turi ežerą, daug restoranų aplink tą ežerą, galima pailsėti ir šiaip daug ką nuveikti tiek valtyje, tiek ant dviračio, tiek ir pėsčiomis. Be to, iš karto matyti, kad kur kas labiau orientuota į turistus ir turizmo plėtrą: švariau ir tyliau nei Katmandu, begalė visokiausio lygio viešbučių, mokamų paslaugų, masažų, tvarkingesni ir brangesni restoranai ir pan.

Po vakarienės artimiausiame restorane griuvome į lovą ir kitam rytui nestatėme jokio žadintuvo! Po kelių nakvynių miegmaišiuose jaukus ir minkštas viešbučio čiužinys buvo tikra palaima!

Gerai išsimiegoję lengvai susiplanavome dieną Pokharoje, kurią pradėjome valandos pasiplaukiojimu ežere. Oras pasitaikė puikus, švietė saulė, buvo ganėtinai šilta. Vanduo ramino. Tolumoje matėsi kalnai. Pietums radome pigų restoraniuką už kampo. Skamba neįtikėtinai, bet vos už kelių metrų nuo pagrindinės gatvės prie ežero, vienoje iš nepopuliarių skersinių gatvių slėpėsi puiki vieta ir... bent tris kartus mažesnės kainos... O maistas geras. Gal pati kavinė ir ne tokia nuostabi ir išlaikyta, bet maistas labai panašus. Dar ne kartą ten valgėme.

Kiek vėliau išsinuomojome dviračius ir važiavome pasivažinėti palei ežerą. Bekeliaudami duobėtais keliukais, susitikome australus iš Sidnėjaus, su kuriais keliavome iš kalnų į Pokharą! Per mažas tas miestas. Kur tik eini – ten matyti veidai, jeigu jau sykį pamatei žygyje, tai ir Pokharoje sutiksi. Ir australėms iš Melburno mojavom, ir šveicarus gatvėje susitikom.

Vakarinė Pokhara – dar kitokia: gyvesnė, turtingesnė, prašmatnesnė. Šiuo paros metu ji labiausiai skiriasi nuo Katmandu. Man asmeniškai šis kontrastas pasirodė skaudus, nes nelabai tikėtina, kad pinigai iš Pokharos keliautų į gretimus miestus ar po visą šalį. Tai reiškia, kad miestas auga ir vystosi, tačiau tai – tik viena Nepalo dalelė. Nesinori, kad atsirastų „turtingieji“ ir „vargšai“, nes Nepale – tikriausiai vienoje iš nedaugelio šalių – iki šiol didelio matomo skirtumo tarp jų nebuvo.

Po futbolo rungtynių per televizorių ir puodelio karštos kakavos, įvairiaspalvėmis švieselėmis nušviestomis gatvėmis grįžome į viešbutį. Po nakties laukė dar viena – ir paskutinė – graži diena Pokharoje.

Kitą rytą kėlėmės truputį anksčiau, kad spėtume išpildyti dienos planus. Vėl sėdome į valtį, tik šį kartą, kad persikeltume į kitą krantą, kur vėl laipteliais lipome į viršų pažiūrėti vienos iš pagrindinių Pokharos šventyklų – Stupos. Oras vėl pasitaikė puikus, šilta, nedrąsiai saulėta. Pasiekėme Stupą, pasiklausėme nuostabios tylos, pasigrožėjome šventykla ir jos statulomis, išgėrėme arbatos netoliese esančioje kavinukėje su nemokamu vaizdu į miestą, kalnus ir ežerą... ir kita kalvos puse nusileidome į kitą miesto galą pažiūrėti istorinio urvo ir garsiojo krioklio, į tą urvą krintančio. Po šių įspūdžių pasigavome taksi, kuris mus nuvežė į muziejų... uždarytą antradieniais. Žinoma, buvo kaip tik antradienis!!! Tai grįžom prie ežero, susiradom mielą vegetarišką kavinukę (vėlgi, kiek giliau nuo pagrindinės gatvės, taigi gerokai pigiau!!), kurioje radome ir šokoladinių „momo“ (virtinukų) su riešutais ir sėklytėmis visokiomis. Visai nieko buvo!

Kiek vėliau pasivaikščiojome po miestą, nusprendžiau nusipirkti suknelę, kad turėčiau dar vieną mielą prisiminimą (kuprinę jau buvau nusipirkusi praėjusią dieną!!), tai ėjome į pigesnį galą, kur mažiau turistų. Vakarienei susitarėme susitikti su australais iš Sidnėjaus ir jų draugu iš Kanados, tai apie šeštą su jais ir susitikome ir vėliau ėjome į išbandytą turkų restoraną. Dar vienas neįkainojamas tarptautinis vakaras su nepakartojamomis gyvenimo istorijomis ir jo vingiais, kelionėmis, įspūdžiais ir nuotykiais. Koks gyvenimas vis dėlto yra gražus!

Prisijuokę ir maloniai praleidę mūsų paskutinį vakarą Pokharoje, atsisveikinome su vakarienės bičiuliais ir palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Australų pora keliavo link Europos, kur apie gegužę žadėjo apsigyventi Jungtinėje Karalystėje keleriems metams. Kanadietis – Pietų Korėjoje mokęs studentus anglų kalbos, šiuo metu leidžia uždirbtus pinigus keliaudamas. Aplankė Aziją, žadėjo grįžti į Kanadą aplankyti artimųjų ir nuspręsti, kur traukti toliau. Dirbti grįžti nenori. Kas norėtų!!! O mes kitą rytą turėjome autobusu važiuoti į Katmandu praleisti paskutinių mūsų nepakartojamų atostogų dienų.

Nors mūsų kelionė iš Pokharos į Katmandu buvo pusiau poniška – viename iš turistinių autobusų, bet truko tiek ilgai, kad mano smegenėlės ir skrandis visiškai išsijungė. Sergu vadinama jūros liga, tai kartais keliaudama autobusu ar automobiliu turiu išgerti tabletę, bet šiai 7,5 val. trukusiai labai vingiuotai kelionei vienos tabletės nepakako. Grįžus į Sophie ir Richard‘o namus sukosi galva, griuvau į lovą ir bandžiau miegoti. Skrandis atsisakė ir taip menko turinio, gurkšnojau arbatą, gulinėjausi, kol galiausiai užmigau visai nakčiai.

Kitą rytą jaučiausi truputį geriau. Galva dar nelabai suprato, kas darosi, bet kėliausi iš lovos ir ėjau laukan, kad greičiau pasitaisyčiau ir smegenėlėms įrodyčiau, kad nėra ko bijoti! Mūsų priešpaskutinė diena Nepale prasidėjo vizitu į „Svajonių Sodus“, kurie įsikūrę vidury pašėlusio miesto. Jei negirdėtum pypsinčių mašinų ir motorolerių, net pamirštum, kad esi Katmandu. Sodai gražūs, tik vasaris – ne pats geriausias metas ten eiti, nes dar mažai kas žydi. Bet ramu, gera, galima ten atsipūsti ir pasislėpti, jei pavargsti nuo vietinių prekeivių ir gatvės triukšmo. Pietauti čia nepatariu, nes dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties maistas ir gėrimai čia palyginti nepaprastai brangūs – lyg kokiuose rūmuose kad būtum!

Vėliau turistų rajone Thamel ieškojau sau gražios skaros, mano draugas ieškojo biliardo stalo pažaisti, tai vaikštinėjome aplinkui visko ieškodami. Kai atsibodo į tas pačias spalvas žiūrėti ir niekaip negalėjau nieko išsirinkti, pasisamdėme „tuk-tuk‘ą“ – dviratį-kariečiukę, minamą vietinio gyventojo. Jis labai norėjo mus nuvežti, bet nesuprato, ko mes norim, tai vis sustodavo kitų paklausti, kur tas biliardo klubas... Galų gale paleidom mes tą vairuotoją ir klubą radome už kampo. Gal geriau nebūtume radę, nes labai jau nemaloni vieta pasirodė: vieni vietiniai vyrai ir viena moteris prižiūrėtoja, nešvarūs stalai, degtinė vietoj vandens parduodama ir pan. Mano draugas sužaidė vieną žaidimą ir palikome tą prirūkytą kambarį kitiems.

Po pietų iš Danijos grįžo Richard‘as ir vyrai vakare žaidė pokerį, o mudvi su Sophie pažiūrėjom televizorių.

Paskutinė diena Nepale prasidėjo labai ramiu ir lėtu rytmečiu, nebebuvo kur skubėti, reikėjo pradėti kaupti jėgas kelionei namo. Kiek vėliau ėjome pietų su Richard‘u ir jo draugu vokiečiu. Pavalgę grįžome namo, atsipalaidavome, laukėme grįžtančios iš darbo Sophie. Vakare su jais ir dar viena angle drauge ėjome į prancūzų restoraną, brangiausią ir kažkodėl geriausią mieste, tik aš savo salotomis su kąsneliu tiršto (?) ožkos sūrio nebuvau labai sužavėta! Desertas buvo skanus, tai atpirko!

Naktis. Rytas. Atsisveikinimai ir padėkos. Taksi. Oro uostas. Pora skrydžių, traukinys, autobusas, taksi ir šalti namai! Nors keliauti atgal truputį lengviau, nes gali iš karto kristi į lovą ir pagauti vietinį laiką ryte, buvau labai pikta, kai grįžome į lietų, šaltį ir dar šeštą vakaro, kai Katmandu buvo beveik šešiom valandom vėliau! Visą savaitę bandžiau prisitaikyti prie pakitusios laiko zonos, bet į lovą vis tiek ėjau anksčiau. Kažkiek džiaugiausi, nes ankstus vakaras lovoje reiškė daugiau miego, bet keistą jausmą tie laiko pokyčiai kelia!

Kelionė į Nepalą, be abejonės, buvo viena iš turiningiausių ir įspūdingiausių mano gyvenime. Dvi tirštos savaitės, įmerktos į visiškai kitokią kultūrą, persmelktos kitokių garsų ir kvapų, kalbos ir žmonių. Tiek daug visko pamatyta ir įamžinta tiek prisiminimuose, tiek nuotraukose. Tiek daug apmąstymų, žinių, įkvėpimo ir aptrupėjusių svajonių, grįžtančių spalvotais aitvarais. Galbūt tai – dar vienas mano gyvenimo vingis, ką gali žinoti.