Atgimimo laikai

Užnieštėjo pirštai - nors pasiusk! Iš pradžių pasikankinau - rašyti-nerašyti-rašyti-nerašyti... Paskui pusvalandį taisiau beišskrendančių 2012 metų paukščių ekrano temą... Juk viskas kitaip jau. Nei jūros pro langus (juo labiau senus medinius), nei to kaimyno nematau. Po to galvojau, ką aš čia rašysiu, juk viskas pasikeitė. Tada į galvą šovė mintis rašyti apie tai, KAIP viskas pasikeitė. Paprasta!

Sugrįžti rašyti - kaip po pirmo pasimatymo vietas vienai vaikščioti - ir gera, ir miela, ir baugoka, ir liūdnoka... Tikriausiai dar svarbu, koks tas pirmas pasimatymas buvo ir su kuo, bet esmė lieka ta pati. Bent jau man. Išbraidžiusi elektroninio dienoraščio ežerus ir upes skirtingose šalyse, pasidalinusi savo jaunatviška patirtimi ir įspūdžiais, jau kurį laiką kvėpuoju pietų Anglijos jūros oru. Atrodo, kad vos atvykusi, apie metus rašiau asmeninį dienoraštį savo brangiausiems, likusiems Lietuvoje, o paskui ir ta plunksna sutrūko...

Kartais (ir labai dažnai) nelieka laiko. Bet dar dažniau nelieka nei įkvėpimo, nei naujų įspūdžių, kuriais būtų galima pasidalinti. Ir kai pradeda skambėti tie patys kasdieniniai žodžiai, kai savo skaitytoją pradedu vesti jau išvaikščiotais takais, burnoje pradeda darytis sausa, netgi sūru: "Ką tu čia dabar, brangioji, niekam gi neįdomu šiandiena, kuri tokia pat kaip vakarykštė diena... Vakarykščių laikraščių žmonės neskaito, nebent tik tie, kurie visiškai neturi ką veikti!"

Įdomu, ką naujo galiu papasakoti po pustrečių metų, nugyventų ant to paties pietinės Anglijos kranto? Aš irgi savęs to paties klausiau prieš pradėdama barbenti į klaviatūros klavišus. Tikriausiai šiuo įrašu labiausiai noriu save pastūmėti link neišvengiamo slenksčio, už kurio tiek pat nežinomybės kiek ir visuomet, bet ji šį kartą kitokia, griežčiau suformuota. O šv. Velykų diena - gyvenimo, gimimo ir atgimimo akimirka, todėl taip simboliškai ir pasijutau.

Mano gyvenimišką rutiną būtų nepaprastai lengva apsakyti keliais žodžiais: keturias dienas per savaitę koordinuoju savanorius vietinėje valstybinėje įstaigoje, visą kitą vakarų ir laisvų dienų laiką investuoju į asmeninį verslą, o į tarpus pripilu meilės, laimės ir džiaugsmo kupino jūros vandens ir įpučiu harmonijos ir teigiamo mąstymo vėjų. Skaitau, domiuosi. Mėgaujuosi žmonių psichologija. Džiaugiuosi gerais žmonių darbais ir vertinu nepaprastai galingą gamtos grožį. Palaikau aktyvų ir ganėtinai sveiką gyvenimo būdą (šokoladas kažkaip nesiskaito, ar ne?)

Kartais į mano gyvenima atsibeldžia audros. Tokios stiprios, neapsakomų mylių per valandą greičiu subyra į mano mažytį pasaulėlį. "Ką dabar darysi, kur eisi, kam padėsi, kaip gyvensi, kam, kodėl???" Nekamšau langų, leidžiu audrai įsišėlti, sudrebinti sienas ir išversti mane iš lovos. Ir iš tikrųjų... Kam ir kodėl? Kankinausi visą gyvenimą ir vis tebesikankinu, tik rečiau, o ir audros darosi vis švelnesnės, lengviau įveikiamos. Užgriūna, nušluoja, išgaruoja. Ir toliau gyvenu.

Iki čia, kur esu dabar, teko pėsčiomis nueiti ilgą kelią... Iki ten, kur noriu būti, dar ilgesnį teks nukulniuoti! Nors gal galėsiu ir ant dviračio šokti, nes Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad "Gyvenimas - tarsi važiavimas dviračiu. Tam, kad išlaikytum pusiausvyrą, privalai judėti." O kad galėtum judėti, turi minti pedalus. O jeigu pedalų nėra? Tada pasispirti turi, kaip ant pirmojo dviratuko sėdėdamas...

Kitą mėnesį vėl pradedu naują etapą. Šį kartą nekeičiu darbo (kad ir kaip būtų keista!), dar nevažiuoju į kitą šalį, bet išsikraustau į namelį ant ratų. Gyvensiu tokių pačių namelių apsupty paukščių apkurtintoje pamiškėje, atostogų parke. Kiekviena diena - atostogos! Išskyrus faktą, kad į darbą centre vis tiek reikės grūstis iš miesto pašonės... Net tam turiu planą: žadu pirkti suaugusiųjų paspirtuką ir nuo nieko nepriklausoma bei akylai aplinkinių stebima riedėti pakalnėn gražiais vasaros ir rudens (o gal net ir sausesnės žiemos!) rytais!

Noriu įsikurti jaukius namus: išdažyti sienas jaukiom šiltom spalvom, papuošti kampus mielom smulkmenėlėm. Noriu džiovinti rūbus lauke. Noriu pasisodinti gėlių sodely. Noriu klausytis paukščių čiulbėjimo ir lapų šnarėjimo, lauke ant kėdutės atsisėdusi gerti arbatą. Noriu nurimti ir džiaugtis ta ramybe bei harmonija. Noriu į darbą keliauti pailsėjusi ir pasikrovusi teigiamos energijos. Noriu savanoriauti ligoninėje. Noriu sportuoti ir plaukioti gretimame sporto ir spa centre. Noriu gyventi paprastai ir turiningai, ir toliau minti savo gyvenimo pedalus...

Vis dar noriu pakeisti pasaulį. Trokštu keliauti ir savanoriauti skirtinguose pasaulio kampeliuose. Važiuočiau į misiją padėti vargstantiems ir gyvenimo ne taip pamalonintiems žmonėms, jeigu kas pažadėtų, kad grįžčiau į tai, ką palieku, ir kas už duoną ir šiltą lovą apmoka... Tai visuomet mano širdy ir mintyse. Tik kartais ateina toks laikas, kai reikia pasirinkti kitą žingsnį ir jį apgalvoti, jam susikaupti. Aš pasirinkau savo kuklius jaukius namus, o vėliau, kai gersiu karštą arbatą po minkštu apklotu pasislėpus, vėl pagalvosiu, kur žengti toliau. Be to, tai nebebus ši akimirka. Daugiau bus nugyventa, daugiau deguonies iškvėpuota ir kilometrų nueita. Net ląstelių sudėtis bus pasikeitus, ar kada nors apie tai pagalvojote?

Trypčioti vietoje man niekada nepagelbėjo. Tvirti, drąsūs ir gerai apgalvoti sprendimai, visuomet savęs klausiant: "O kodėl ne?" padėjo labiausiai ir nuvedė toliausiai. Protingi teigiamai nusiteikusių žmonių patarimai įkvėpė stipriausiai. Padrąsinančios kitų žmonių istorijos, aidinčios mano pačios gyvenimu, motyvavo ir vis dar tebemotyvuoja labiausiai. Daug ko reikėjo tiesiog (labai) kantriai išlaukti. Iš kitos medalio pusės, per pakinklius stipriausiai kerta ir psichologinę alergiją sukelia nuolat besiskundžiantys, neigiamai kalbantys, kitus apkalbantys, ir nieko nenorintys (galbūt ir bijantys) keisti žmonės. Pavojingiausi - pavydūs svajonių daužytojai. O visi kiti tarpinukai arba praplaukia kaip pilki debesėliai mano gyvenimo danguje, arba nulyja, arba visai maloniai šviečiančią saulutę atneša. Visko yra, visko ir reikia!

Mano velykinis žodžių krepšelis išnaudotas, o laikrodis muša miego laiką... Nežinau, kokį ženklą dedu šitoje vietoje, bet labai tikiuosi, kad idėja su jumis pasidalinti mano mažais gyvenimo projektais niekur nedings, neišblės, ir artimiausiu metu sugrįš su naujais vaizdais, kvapais, garsais, skoniais, jausmais ir prisilietimais.

Labos nakties, mielieji!